Ar vienišumas gali būti tikroji prokrastinacijos priežastis?

Prokrastinacija – reiškinys, pažįstamas daugeliui. Vieni ją patiria epizodiškai, kai sunku susikaupti prie neįdomių ar nemalonių užduočių, o kiti – chroniškai atidėlioja darbus iki paskutinės minutės (ar net išvis jų neįvykdo). Tyrimai rodo, kad apie 25 % suaugusiųjų ir net 80 % studentų dažnai linkę vilkinti. Tačiau vienas iš mažiau žinomų veiksnių, galinčių lemti šį elgesį, yra… vienišumas.

Ar vienišumas gali būti tikroji prokrastinacijos priežastis?

Vienišumas – ne tik fizinė būsena

Svarbu atskirti vienišumą nuo izoliacijos. Izoliacija – tai objektyvus faktas būti vienam, o vienišumas – subjektyvus jausmas, kad neturi pakankamai artimų žmonių ar emocinio ryšio. Net ir turint draugų galima jaustis vienišam. Šis jausmas daro įtaką ne tik emocinei savijautai, bet ir mūsų motyvacijai bei produktyvumui.

Vienišumas siejamas su įvairiais sveikatos sutrikimais: padidėjusia širdies ir kraujagyslių ligų, demencijos, nerimo, depresijos, net vėžio rizika. Ne mažiau reikšminga yra jo įtaka mūsų kasdieniams įpročiams – vienišumas gali „paralyžiuoti“ net ir pačias paprasčiausias užduotis: atsakyti į žinutę, parašyti laišką ar pradėti projektą.

Vaikystės patirtys formuoja mūsų požiūrį į iššūkius

Psichiatras Markas Goulstonas savo knygoje „Išeik sau iš kelio“ paaiškina, kad vilkinimas dažnai kyla ne vien iš energijos trūkumo, bet ir iš giliai įsišaknijusių emocinių modelių, susiformavusių vaikystėje. Vaikai, kurie buvo palaikomi, skatinami ir apdovanojami už pastangas – net jei joms trūko sėkmės – išmoksta, kad iššūkiai yra verti įveikimo. Tuo tarpu vaikai, kurie patirdavo gėdą, atstūmimą ar abejingumą, kai susidurdavo su sunkumais, užaugę gali automatiškai susieti bet kokią sudėtingesnę užduotį su skausmu ar nesėkme.

Tokiu atveju natūraliai atsiranda noras atidėti veiklą – nes ji ne tik reikalauja pastangų, bet ir kelia emocinį diskomfortą. O kai prie viso to dar prisideda vienišumo jausmas – neturėjimas kam pasiguosti, pasitarti ar pasidžiaugti sėkme – net ir mažiausia užduotis atrodo neįveikiama.

Socialinis palaikymas – raktas į produktyvumą

Kaip pastebi Goulstonas, daugybė veiksnių skatina prokrastinaciją: abejonės savimi, nuobodulys, baimė suklysti ar nepasirengimo jausmas. Tačiau didžiausią įtaką daro tai, kad su visais šiais jausmais žmogus lieka vienas.

Įsivaizduokime paauglį ar jauną suaugusįjį, kuris buvo patyčių auka, atstumtas ar pažemintas būtent tada, kai jam reikėjo pagalbos ar palaikymo sprendžiant sudėtingą situaciją. Tokie išgyvenimai įprogramuoja asociaciją: sunkumai = atmetimas. Jei tokie žmonės vėliau gyvenime nesulaukia nuoširdaus palaikymo – draugų, šeimos, mentorių – jiems tampa sunku tikėti, kad užduotį pavyks sėkmingai įvykdyti. Todėl ją paprasčiausiai atidėlioja.

Vienišumas ir prokrastinacija: kaip sau padėti?

Jei dažnai atidėlioji darbus, paklausk savęs: ar aš jaučiuosi vienišas? Kaip buvau palaikomas ar vertinamas vaikystėje, kai susidurdavau su iššūkiais? Ar tave tuomet skatino, ar priešingai – gėdino ir kritikavo?

Dar svarbesnis klausimas: ar pastebiu, kad man lengviau atlikti užduotis, kai esu šalia palaikančių žmonių? Tyrimai rodo, kad žmonės mažiau vilkina darbus, kai jaučia emocinį ar socialinį palaikymą. Tad jei tau sunku pradėti veikti, verta kreiptis pagalbos – pasikalbėti su draugu, bendradarbiu, šeimos nariu ar net specialistu (psichologu, koučeriu, mentoriu).

Goulstonas pabrėžia, kad prokrastinatorius gali tapti veiklus ir aktyvus žmogus, kai yra šalia kitų. Jei neturi žmogaus, su kuriuo galėtum pasikalbėti, pamėgink įsivaizduoti palaikantį asmenį – mylimą senelę, mokytoją ar draugą, kuriam nenorėtumęs nuvilti. Net ir įsivaizduotas palaikymas gali suteikti postūmį veikti.

Įdomu tai, kad vieniši žmonės neretai atidėlioja ir socialinį įsitraukimą – nedrįsta kurti naujų draugysčių, ieškoti bendruomenės, o kartais net vengia pasirodyti viešumoje. Ypač jei praeityje buvo sužeisti emociškai ar fiziškai. Tačiau būtent bendrystė gali būti raktas ne tik į užduočių atlikimą, bet ir į geresnę savijautą bei psichinę sveikatą.

Pirmas žingsnis – pradėti nuo palaikymo grupės. Tokių galima rasti internetu, per psichologines platformas ar net savivaldybių projektus. Taip pat verta išbandyti knygų klubus, savanorystę, kursus ar bažnytines bendruomenes. Pasiryžk išeiti iš socialinės komforto zonos – dažnai tai, kas atrodo baisu mintyse, realybėje pasirodo kur kas lengviau nei manei.