Dar niekada istorijoje žmonės taip dažnai nebuvo „išklausyti“. Ne draugo, ne šeimos nario, ne kolegos, o algoritmo. Pokalbių robotai, žadantys supratimą, palaikymą ir emocinį saugumą, per kelerius metus tapo kasdieniais palydovais milijonams vartotojų visame pasaulyje – taip pat ir Lietuvoje. Programėlės, dirbtinio intelekto asistentai ir „empatijos kupini“ tekstiniai atsakymai kuria jausmą, kad kažkas visada yra šalia. Tačiau ar tai – technologinis stebuklas, ar pavojinga santykių miraža?
Kas iš tikrųjų yra empatija?
Psichologijoje empatija nėra jausmas savaime. Tai gebėjimas atpažinti kito žmogaus vidinę būseną, prie jos prisitaikyti ir atsižvelgti į ją savo elgesyje. Amerikiečių psichologas Mark Davis empatiją apibrėžia kaip tarpasmeninę koordinaciją, o ne emocijų perėmimą. Mokslininkai išskiria dvi jos formas: kognityvinę – supratimą, ką kitas jaučia, ir afektinę – emocinį rezonansą, bendrą išgyvenimą.
Kasdienybėje empatija pasireiškia per toną, pauzes, žvilgsnį, klausymąsi. Sociologas Ervingas Goffmanas šiuos procesus vadino „abipusiu prisitaikymu“ – subtiliu socialiniu šokiu, kuris palaiko santykį. Būtent šis žmogiškas neapibrėžtumas ir rizika daro empatiją gyvą. Ir būtent čia prasideda dirbtinės empatijos problema.
Kai mašinos išmoksta „klausytis“
Tokios platformos kaip Replika, Snapchat AI ar įvairūs pokalbių modeliai šiandien bendrauja su šimtais milijonų žmonių. Jų sėkmė paremta ne mąstymu ar jausmu, o imitacija. Algoritmai analizuoja emocinius signalus – žodžius, sakinių struktūrą, nuotaikos indikatorius – ir pateikia socialiai „tinkamą“ atsaką.
Taip pat skaitykite
Dar XX a. pabaigoje tyrėjai Byronas Reevesas ir Cliffordas Nassas parodė, kad žmonės instinktyviai taiko socialines taisykles net technologijoms. Jei sistema mandagi – mes atsakome mandagiai. Jei ji palaikanti – mes ja pasitikime. Tai vyksta automatiškai, be sąmoningo sprendimo.
Šiuolaikiniai pokalbių robotai tuo naudojasi itin subtiliai. Jie patvirtina jausmus, perpasakoja mintis, padrąsina. Tai kuria „buvimo išgirstam“ iliuziją. Tačiau tai – ne empatija, o jos simuliacija. Be kūno, be rizikos, be tikro kito buvimo.
Kodėl mums taip lengva prie jų prisirišti?
Neuromoksliniai tyrimai rodo paradoksą: tekstinė komunikacija sukelia stipresnį emocinį įsitraukimą nei balsas. Rašydami žmonės labiau atsiveria, daugiau projektuoja, patys „užpildo“ tylas intonacija ir prasme. Tekstas leidžia įsivaizduoti tai, ko nėra.
MIT Media Lab atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo beveik tūkstantis žmonių, parodė, kad kasdieniai pokalbiai su chatbotais po kelių savaičių padidino vienišumo jausmą vidutiniškai 12 proc., o realius socialinius kontaktus sumažino 8 proc. Tai nebuvo akimirksnio efektas – jis ryškėjo palaipsniui.
Kita vertus, apklausos rodo, kad didžioji dalis vartotojų jau prieš pradėdami naudotis tokiais įrankiais jautėsi vieniši. Dirbtinis „klausymasis“ čia tampa pereinamąja erdve – laikinu emociniu pleistru ten, kur trūksta žmogiško dėmesio.
Kai empatija tampa pavojinga
Problema prasideda tada, kai ši iliuzija ima keisti realius santykius. Istorijos apie tragiškas pasekmes – nepilnamečių ar suaugusiųjų savižudybes po destruktyvių pokalbių su AI – atskleidžia esminę spragą: dirbtinis intelektas neturi moralinės ar klinikinės atsakomybės.
Mašina gali „užjausti“, bet negali prisiimti pasekmių. Ji negali pasakyti „čia man per daug“, „reikia gyvo žmogaus pagalbos“. Ji tik seka dialogo modelį, kuris kartais tampa pavojingas.
Be to, šios platformos renka itin jautrius emocinius duomenis. Nuotaikos, baimės, viltys virsta ekonomine verte. Tai vadinama „afektinio dėmesio ekonomika“ – kuo labiau atsiveri, tuo daugiau platforma uždirba. Kai kuriais atvejais vartotojai skatinami mokėti už „gilesnį ryšį“, prenumeratas ar papildomas funkcijas.
Taip pat skaitykite
Etinis pavojus: atprasti nuo žmogiško santykio
Skaitmeninių technologijų tyrėja Sherry Turkle jau seniai perspėja: mes pamažu pradedame rinktis nuspėjamus santykius vietoje gyvų. Pokalbis su žmogumi – rizikingas. Jis gali nesuprasti, nesutikti, nutylėti. Pokalbis su algoritmu – saugus, bet tuščias.
Filosofai kalba apie „etinio jautrumo nykimą“. Jei leidžiame mašinoms „jausti“ už mus, patys galime prarasti gebėjimą būti pažeidžiami, ginčytis, išbūti nepatogiose emocijose. Empatija tampa paslauga, o ne santykiu.
Ar viskas taip pesimistiška?
Ne visai. Tyrimai rodo, kad kognityvinė empatija – noras suprasti kitą – tarp jaunų žmonių netgi auga. Vienišumas veikia kaip socialinis alkis: kuo labiau jo trūksta, tuo stipresnis ryšio poreikis.
Tam tikrose situacijose dirbtinė empatija gali veikti kaip laikinas sprendimas. Pavyzdžiui, terapiniai chatbotai trumpuoju laikotarpiu padeda sumažinti nerimo ar depresijos simptomus. Tačiau jų poveikis dažniausiai išnyksta nustojus naudotis programėle. Tai rodo, kad technologija gali palengvinti būseną, bet nepakeičia santykio.
Ko reikia Lietuvai?
Lietuvoje, kur psichologinės pagalbos prieinamumas vis dar ribotas, dirbtinis „klausymasis“ gali atrodyti patrauklus. Tačiau būtina ugdyti skaitmeninį emocinį raštingumą – gebėjimą atskirti, kas yra simuliacija, o kas tikras ryšys.
Ekspertai siūlo aiškias taisykles: skaidrumą, laiko ribojimą, apsaugą nepilnamečiams, aiškų priminimą, kad tai – ne žmogus. Svarbiausia – neperduoti technologijoms funkcijų, kurios reikalauja moralinės atsakomybės.
Dirbtinė empatija nėra mūsų žmogiškumo tęsinys. Tai veidrodis, pritaikytas mūsų lūkesčiams. Pavojus slypi ne tame, kad mašinos taps jautrios, o tame, kad mes patys galime nustoti tokie būti, jei ilgainiui rinksime tik dialogus, kurie niekada mums neprieštarauja.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
