Mėnulis jau šimtmečius žadina žmonijos vaizduotę – jis įkvėpė poetus, astronomus, svajotojus ir tyrinėtojus. Atrodė, kad apie artimiausią Žemės kaimyną žinome beveik viską, tačiau naujausi atradimai parodė, kad mūsų palydovas yra kur kas sudėtingesnis nei manyta. Kinijos „Chang’e 6“ misijos metu surinkti mėginiai iš nematomosios Mėnulio pusės privertė mokslininkus iš naujo perrašyti pažįstamą istoriją.
Dvi Mėnulio pusės – skirtingos pasauliai
Mėnulis nuolat atsuka į Žemę tik vieną pusę – tą, kurią esame įpratę matyti nakties danguje. Kita pusė, vadinama tolimoji arba „tamsioji“, ilgą laiką buvo nepažinta, nes nė viena žmonių misija iki šiol iš ten nebuvo grąžinusi mėginių. Viskas pasikeitė 2024-aisiais, kai „Chang’e 6“ zondas sėkmingai surinko ir pargabeno į Žemę pirmuosius mėginius iš Pietų ašigalio–Aitkeno baseino. Tai – viena seniausių ir didžiausių smūginių struktūrų visoje Saulės sistemoje.
Iki tol mokslininkų laboratorijose buvo tik NASA „Apollo“ programos metu surinkti akmenys iš matomosios Mėnulio pusės. Jie atskleidė daug paslapčių, bet kartu apribojo suvokimą – atrodė, kad abu pusrutuliai turėtų būti panašūs. Nauji tyrimai parodė priešingai: Mėnulis yra tikras „dviveidis“ dangaus kūnas.
Šaltosios paslaptys iš giliausio vidaus
Tyrimai atskleidė, kad iš nematomosios pusės surinkti mėginiai buvo šaltesni nei „Apollo“ astronautų pargabenti akmenys. Analizė parodė, kad jie susiformavo iš lavos, kilusios iš Mėnulio mantijos, kurios temperatūra siekė apie 1100 °C. Tai maždaug 100 laipsnių mažiau nei medžiagos iš matomosios pusės.
„Mes tai vadiname Dviveidžiu Mėnuliu. Seniai buvo spėjama, kad Mėnulio mantija skiriasi temperatūra, bet dabar pirmą kartą turime realių įrodymų, pagrįstų tikrais mėginiais“, – pabrėžė vienas tyrimo autorių Yang Li.
Šie radiniai patvirtina, kad Mėnulio vidinė sandara gali būti daug sudėtingesnė, nei manyta anksčiau.
Senovė akmenyse
Kitas įspūdingas atradimas – mėginiai iš „Chang’e 6“ misijos yra nepaprastai seni. Jų amžius siekia net 2,8 milijardo metų. Tai reiškia, kad laikome rankose lavos likučius iš ankstyvosios Saulės sistemos eros.
Tolimoji Mėnulio pusė pasižymi storesne pluta, didesniais aukštumų plotais ir tankiau išsidėsčiusiais krateriais. Joje beveik nėra didelių lavos jūrų, kurios būdingos matomajam pusrutuliui. Tokia sandara leidžia manyti, kad šioje pusėje Mėnulio paviršius išliko senesnis ir mažiau paveiktas vulkanizmo.
Kodėl Mėnulis toks nevienodas?
Mokslininkai kol kas neturi vieno aiškaus atsakymo. Tačiau viena hipotezė sieja šiuos skirtumus su šilumą generuojančių elementų – urano, torio, kalio, fosforo ir retųjų žemės elementų – išsidėstymu. Manoma, kad jų daugiau liko matomojoje Mėnulio pusėje, todėl ši pusė ilgiau išliko karštesnė ir aktyvesnė.
Kodėl taip nutiko? Viena iš versijų – milžiniško asteroido smūgis prieš kelis milijardus metų. Jis galėjo ne tik suformuoti Pietų ašigalio–Aitkeno baseiną, bet ir išjudinti vidinius Mėnulio sluoksnius, perkeliant kai kuriuos cheminius elementus į vieną pusę. Tokia „nelygybė“ tarp pusrutulių galėjo amžiams nulemti jų skirtingą evoliuciją.
Naujų atradimų pradžia
Šiuo metu mėginiai tebėra nuodugniai tiriami įvairiose pasaulio laboratorijose. Kiekvienas akmuo ir dulkių grūdelis gali suteikti atsakymų ne tik apie Mėnulį, bet ir apie pačią Žemės istoriją. Mėnulis susiformavo beveik tuo pačiu metu kaip mūsų planeta, tad jo sandara – tai gyvas archyvas, liudijantis ankstyvąją Saulės sistemos raidą.
Be to, šie tyrimai turi ir praktinę reikšmę. Geresnis Mėnulio geologijos pažinimas gali padėti planuoti būsimus misijų maršrutus, numatyti vietas, kur galėtų būti išgaunami ištekliai ar net kuriamos nuolatinės žmonių bazės.
Taip pat skaitykite
Žvilgsnis į ateitį
Nors žmogus paskutinį kartą žengė Mėnulyje dar 1972-aisiais, šis dangaus kūnas vėl tampa tarptautinių kosmoso programų centru. Kinijos, JAV ir kitų šalių ambicijos kurti nuolatines bazes rodo, kad Mėnulis nebėra tik romantikos simbolis – jis tampa mokslo ir technologijų laboratorija.
Naujausios „Chang’e 6“ misijos išvados rodo, kad mūsų artimiausias palydovas slepia dar daug neatskleistų paslapčių. Ir nors mokslininkai jau kalba apie „Dviejų veidų Mėnulį“, galima neabejoti – tai tik pradžia, o atsakymai gali būti dar labiau intriguojantys nei klausimai.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
