Rusijos ekonomika į 2026-uosius žengia su sunkiai paslepiamu nerimu, nors oficiali retorika ir toliau mėgina vaizduoti „stabilumo“ paveikslą. Tačiau realybė, regis, pradeda belstis ne į periferinius kabinetus, o tiesiai į patį Kremlių. Karo Ukrainoje metais išaugusios karinės išlaidos kurį laiką palaikė BVP augimą, bet šis efektas po truputį blėsta, o biudžeto planuose vis labiau matyti bandymas užlopyti skylę ne stebuklais, o paprasčiausiais ir politiškai pavojingais sprendimais. 2026 m. naratyvas, kurį diktuoja biudžeto prielaidos, skamba niūriai: lėtesnis augimas arba stagnacija, didesni mokesčiai gyventojams ir mažėjančios pajamos iš naftos prekybos. Tai – blogiausio scenarijaus kontūrai valdžiai, kuri įprato, kad angliavandeniliai apmoka ir valstybės aparatą, ir karo mašiną.
Šį scenarijų teoriškai galėtų pakeisti tik greita karo pabaiga ir Rusijos sugrįžimas į „pasaulio ekonomikos kraujotaką“, tačiau tam reikėtų politinės valios ne tik Maskvoje. Tekste minimi faktai rodo, kad svarbus žaidėjas šiame variante būtų ir Donaldas Trumpas, kurio požiūris į sankcijas ir derybas gali tapti lemiamu kintamuoju.
Nafta: biudžeto variklis, kuris 2026-aisiais pradeda strigti
Didžiausias galvos skausmas Kremliui – naftos rinka. Rusijos finansų ministras Antonas Siluanovas dar rugsėjį interviu RBK radijui pripažino, kad 2026 m. biudžete įrašyta bazinė naftos kaina bus 59 JAV doleriai už barelį, nors ankstesniame 2025–2026 m. plane buvo prognozuota 66 dolerių kaina. Šis skirtumas nėra kosmetika: Rusijos biudžetas didžiąją dalį pajamų planuoja būtent remdamasis tokiais „bazės“ skaičiais, todėl kiekvienas doleris žemyn reiškia spaudimą visai sistemai.
Situaciją apsunkina keli vienu metu veikiantys veiksniai. Pirma, naftos kainos krenta dėl pasaulinės pasiūlos pertekliaus baimių, o 2025-aisiais jos patyrė didžiausią kritimą per penkerius metus. Antra, griežtėjančios ES sankcijos mažina Rusijos eksporto pajamas: nuo praėjusio rugsėjo nustatyta rusiškos naftos kainos riba siekia 47,60 JAV dolerio. Ši riba veikia paprastai, bet skaudžiai: jeigu Rusija parduoda naftą žemiau nustatytos kainos, ji gali naudotis Vakarų (ES ar G7 šalių) transporto ir draudimo paslaugomis eksportui jūra į trečiąsias šalis, tačiau pajamos neišvengiamai mažesnės. Jei bando parduoti brangiau, tenka remtis vadinamuoju „šešėliniu laivynu“, kuris atkertamas nuo Vakarų draudikų ir laivybos paslaugų, o tai sukuria logistikos problemų – net toks dalykas kaip iškrovimas uostuose tampa sudėtingesnis ir brangesnis.
Taip pat skaitykite
Svarbu ir tai, kad net „šešėlinis“ kelias nebeatrodo toks patogus kaip anksčiau. Pasaulinės naftos pasiūlos perteklius ir kainų kritimo perspektyva reiškia, kad net jei Rusija bandytų pardavinėti virš ribos, gaunamos sumos nebūtų tokios, kaip ankstesniais metais. Kitaip tariant, brangesnė kaina ateina su didesne rizika, didesnėmis sąnaudomis ir mažesniu „laimėjimu“, nei Maskva tikėjosi.
Rusijos biudžeto priklausomybė nuo angliavandenilių čia išryškėja visu ūgiu. Ekspertė Iwona Wiśniewska, analizuodama 2026 m. Rusijos biudžetą, nurodo, kad naftos ir dujų pajamos šiemet turėtų didėti tik nežymiai, daugiausia dėl rublio silpnėjimo. Tačiau ilgalaikė kryptis prastesnė: prognozuojama, kad nuolat žemos naftos kainos sumažins pajamų iš šio šaltinio dalį iki 22% 2026 m. Palyginimui, 2022 m. ši dalis siekė 42%, o 2025 m. buvo panašaus lygio kaip prognozuojama 2026-aisiais. Tai reiškia ne tik pinigų mažėjimą, bet ir politinį diskomfortą: „naftos valstybė“ priversta pripažinti, kad nafta nebėra toks pat patikimas ramstis.
Prie šios rizikos prisideda ir pirkėjų struktūra. Sankcijų režime pagrindiniais klientais tapo Kinija ir Indija. Tačiau čia iškyla dvi problemos: Indija gali mažinti pirkimus, jei nuspręs, kad strategiškai naudingiau „susitarti“ su Vakarais, o pigios rusiškos naftos ji iki 2022 m. išvis nelaikė būtinybe – tuomet labiau rėmėsi Artimųjų Rytų žaliava. Antroji problema – Kinijos paklausos silpnumas ir jos fokusas į technologijas, mažinančias tradicinių degalų vartojimą, be to, pasaulinė perprodukcija leidžia Pekinui laisvai dėlioti tiekimo portfelį: Rusija nebėra „vienintelis kelias“.
Trumpas, sankcijos ir derybų kaina: ar Kremlius gaus „oro“?
Tekste pateikiama dar viena svarbi ašis – JAV politikos kintamasis. Donaldas Trumpas, siekdamas spausti Maskvą, nori mažinti Rusijos biudžeto pajamas ir taip „užsmaugti“ karo ekonomiką, kad derybose Rusija taptų nuolaidesnė. Sausio 4 d., sekmadienį, jis užsiminė, kad Kongresas gali netrukus priimti senatoriaus Lindsey Grahamo parengtą įstatymo projektą, numatantį papildomus muitus šalims, perkančioms rusiškas žaliavas – šiame kontekste aptarinėta net iki 500% tarifų idėja. Tokia priemonė Maskvai būtų itin skausminga, nes smogtų netiesiogiai per jos pirkėjus.
Tačiau Trumpą apibūdina ir „sandoriškas“ mąstymas: pateiktuose faktuose minima prielaida, kad jis gali norėti greitai užbaigti karą Ukrainoje tam, kad imtųsi projektų su Rusija, kuriuos laikytų naudinga JAV kryptimi. Tarp idėjų minimos bendros rusų ir amerikiečių investicijos į retųjų žemių elementų gavybą ir naftos žvalgybą Arktyje, o Vladimiras Putinas teigė, kad amerikiečiai siūlė ir bendrą kriptovaliutų kasimą, naudojant Zaporižios atominės elektrinės energiją. Tokiam scenarijui reikėtų vieno dalyko: sankcijų nuėmimo ir Rusijos sugrąžinimo į tarptautinės ekonomikos srautus.
PISM programos koordinatorius ir JAV studijų specialistas dr. Mateusz Piotrowski nurodo, kad dabartinė JAV administracija plačiąja prasme gali būti pasirengusi kelti sankcijų nuėmimo klausimą, nors dėl naftos sektoriaus sankcijų sprendimas nebūtų paprastas. Jo logika aiški: jei Trumpas nori pigesnės naftos, didesnis rusiškos žaliavos prieinamumas po „išlaisvinimo“ prisidėtų prie kainų kritimo. Kitaip tariant, Maskva tikisi, kad geopolitika kada nors bus iškeista į „verslo logiką“. Kol kas tai – hipotetinė viltis, o ne realus planas.
Biudžetas spaudžiamas: Kremlius atsigręžia į piliečių kišenes
Kadangi nafta nebeužtikrina ramybės, Rusija planuoja didinti pajamas už naftos ir dujų sektoriaus ribų. Vyriausybė numatė itin dinamišką tokių pajamų augimą – 12,5% per metus, t. y. 3,5 trilijono rublių (apie 37,9 mlrd. JAV dolerių pagal 2026 m. planuotą kursą). Pagrindinis šaltinis – didesnė fiskalinė našta.
Nuo 2026 m. sausio 1 d. Rusijoje didinamas PVM: tarifas kyla 2 procentiniais punktais iki 22% prekėms ir paslaugoms, išskyrus maistą ir vaistus, kuriems paliekami lengvatiniai tarifai. Kartu plečiamas PVM mokėtojų ratas: metinių pajamų slenkstis, nuo kurio reikia mokėti PVM, mažinamas nuo 60 mln. rublių iki 10 mln. rublių. Tai signalas smulkiam ir vidutiniam verslui: „į sistemą pateksite visi“.
Taip pat skaitykite
Negana to, planuojamas ir mokestis elektronikos įrangai – išmaniesiems telefonams ir nešiojamiesiems kompiuteriams. Jis turėtų įsigalioti 2026 m. rugsėjo 1 d. Formali našta teks gamintojams ir importuotojams, bet realiai mokestį sumokės vartotojai per kainas parduotuvėse. PVM padidinimas, kaip prognozuojama, į biudžetą atneš papildomus 1,2 trilijono rublių 2026 m., o elektronikos mokestis – apie 20 mlrd. rublių.
Bendras vaizdas toks: naftos ir dujų pajamos 2026 m. turėtų siekti ne 31,4 trilijono rublių, o – 8,9 trilijono. Nominaliai biudžeto pajamos planuojamos 40,3 trilijono rublių, palyginti su 36,6 trilijono 2025 m. Tačiau čia slypi paradoksas: didesni mokesčiai gali mažinti vartojimą, o mažesnis vartojimas reiškia mažesnes PVM įplaukas. Ta pati logika veikia ir investicijas – augant mokesčių naštai, įmonės gali investuoti atsargiau. Taigi prognozės gali pasirodyti pernelyg optimistinės.
Augimas ar stagnacija: kas realiau 2026-aisiais?
Rusijos valdžia 2026 m. vis dar prognozuoja 1,3% ekonomikos augimą (2025 m. prognozė – 1,0%). Tačiau tarptautinės institucijos yra santūresnės. Tarptautinis valiutos fondas tikisi 1% augimo 2026 m. (ir 0,6% 2025 m.), o Pasaulio bankas – 0,8% 2026 m. (ir 0,9% 2025 m.). Skirtumai čia kalba ne apie dešimtąsias procento dalis, o apie pasitikėjimą: ar ekonomika iš tiesų pajėgi augti, kai karo išlaidų „stimulas“ silpsta, naftos pajamų dalis mažėja, o biudžetas gelbėjamas didinant mokesčius.
Jeigu 2026 m. iš tiesų taps „lėto augimo“ arba stagnacijos metais, Kremlius susidurs su nemalonia dilema: arba mažinti ambicijas, arba dar agresyviau ieškoti pajamų šaltinių. Tačiau trečiasis kelias – grįžti į pasaulio ekonomikos arterijas – šiandien priklauso nuo geopolitinių sprendimų, kurių Rusija viena nebekontroliuoja. Būtent todėl realybė ir beldžiasi: ji primena, kad net didžiausios valstybės negali amžinai finansuoti karo vien pažadais, „šešėliniais“ laivais ir naujais mokesčiais savo piliečiams.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
