Įmonių atskaitomybės reguliavimas skamba kaip sausiausia įmanoma tema. Daugelis įsivaizduoja buhalterius tamsiuose kabinetuose, besiknaisiančius skaičiuose. Tačiau už tankaus teisinio žargono slypi stebėtinai dramatiška istorija. Čia rasite drąsių politinių sprendimų, bauginančių paradoksų ir nuolatinių pokyčių. Europos didžiausių įmonių veiklą reglamentuojančios taisyklės nėra atsargios biurokratijos produktas. Jos gimė iš drąsių pasirinkimų ir ambicijų, kurios nuolat susiduria su realybe.
Tai pasaulis, kuriame galingiausia ekonominė sąjunga savo noru atsisakė reguliavimo suvereniteto. Vienas taisyklių pakeitimas buvo pavadintas „didžiausiu per kartą”. O paprastumo siekis, ironiška, sukūrė sudėtingumo labirintą. Europos įmonių reguliavimo istorija – tai ambicijų ir tikrovės susidūrimas, nuolat evoliucionuojantis, kad atitiktų globalizuotos ir dabar tvarumo siekiančios ekonomikos reikalavimus.
Didysis atsisakymas: privatus Londono klubas diktuoja taisykles didžiausiai rinkai
2002 metais Europos Sąjunga priėmė sprendimą, kuris buvo tiek revoliucingas, tiek stebinantis. Siekdama sukurti bendrą finansinę kalbą visoje bendrojoje rinkoje, ji nurodė, kad visos listinguojamos įmonės nuo 2005 metų privalo taikyti Tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus (TFAS).
Labiausiai stebina ne pats sprendimas, o šių taisyklių šaltinis. Standartus sukūrė ne Europos vyriausybinė institucija Briuselyje ar Frankfurte. Juos kuria ir prižiūri Tarptautinė apskaitos standartų valdyba (TASV) – privati, ne pelno organizacija, įsikūrusi Londone. 2013 metų ES užsakyta ataskaita, žinoma kaip Maystadt ataskaita, aiškiai įvardijo šio žingsnio svarbą: ES pasirinko atsisakyti savo reguliavimo suvereniteto apskaitos srityje ir nusprendė taikyti standartus, parengtus privačios ne pelno organizacijos.
Taip pat skaitykite
Tai buvo gilus funkcijų perdavimo aktas. Globalaus suderinimo ir rinkos efektyvumo vardan vienas didžiausių pasaulio ekonominių blokų perdavė savo finansinės kalbos raktus nepriklausomai institucijai. Tai buvo strateginis pasirinkimas. Prioritetas buvo teikiamas vienam globaliam standartui, o ne tiesioginei reguliavimo kontrolei. Šio sprendimo pasekmės diskutuojamos iki šiol.
Didžiosios lažybos: kaip vienas taisyklių pakeitimas per naktį pakeitė Europos verslą
2005 metų privalomas TFAS taikymas buvo daug daugiau nei techninis atnaujinimas. Tai buvo seisminis pokytis Europos įmonių atskaitomybėje. Tūkstančiams įmonių tai reiškė iš esmės naujos verslo kalbos mokymąsi. Dešimtmečius puoselėtos nacionalinės apskaitos tradicijos turėjo būti pertvarkos. Milžiniškas šio projekto mastas ir rizika neišvengė ES vadovybės dėmesio.
2006 metų kalboje Europos Komisijos narys Charlie McCreevy nedviprasmiškai įvardijo sprendimą. Jis pripažino, kad tai buvo monumentali ir apskaičiuota rizika. „Atlikdami šį drąsų žingsnį link TFAS, mes rizikavome. Tačiau prizas turėtų būti didelis”, – sakė jis. Jis dar labiau pabrėžė projekto mastą, pavadindamas jį „didžiausiu finansinės atskaitomybės pokyčiu per kartą”.
Ambicijos buvo milžiniškos. Sukurti vieną, skaidrią finansinę kalbą. Pagilinti bendrąją rinką. Sumažinti kapitalo kainą. Padaryti Europos įmones konkurencingesnes pasaulinėje scenoje. Tačiau ir lažybos buvo didžiulės. Reikėjo milžiniškų investicijų iš įmonių ir reguliuotojų. Naujas, neišbandytas pagrindas turėjo būti įdiegtas 27 valstybėse narėse vienu metu.
Reguliavimo paradoksas: paprastumo siekis sukūrė sudėtingumo labirintą
Nors TFAS taikymas siekė sukurti bendrą, paprastesnę kalbą, ES reguliavimo aplinkos realybė yra visiškai priešinga. Tyrėjai apibūdina situaciją kaip „reguliavimo mozaiką”, kylančią iš galvą sukančio šaltinių masyvo. Čia rasite ES direktyvas, valstybių narių įstatymus ir privačių institucijų bei vertybinių popierių biržų reguliuotojų taisykles.
Pokyčių tempas yra negailestingas. 2023 metų išsamus akademinis Labro ir Pierk tyrimas nustatė stulbinantį faktą. Vidutiniškai visose ES šalyse įmonė patiria daugiau nei septynis atskirus reguliavimo įvykius per tipinį penkerių metų laikotarpį. Šis nuolatinis judėjimas nėra atsitiktinis. Tyrimas nustatė du pagrindinius intensyvios reguliavimo veiklos pikus.
Pirmasis pikas buvo 2005–2008 metais. Jį daugiausia lėmė finansinės apskaitos taisyklių, visų pirma TFAS, diegimas. Antrasis pikas buvo 2014–2017 metais. Antrąją pokyčių bangą daugiau lėmė nauji audito reglamentai, skirti pagerinti rinkos skaidrumą.
Didžioji ironija yra ta, kad harmonizavimo siekis sukūrė nuolatinio judėjimo ir sudėtingumo aplinką. Ši dinamika pavertė ES tyrėjų „laboratorija”. Tačiau įmonėms, kurios turi naviguoti šiame nuolat kintančiame kraštovaizdyje, tai dažnai atrodo labiau kaip minų laukas.
Dvigubas reikšmingumas: nauja įmonių atskaitomybės filosofija
Vos pasauliui absorbuojant finansinės atskaitomybės revoliuciją, atėjo nauja reguliavimo banga. Ji atstovauja gilų filosofinį pokytį. Įmonių tvarumo ataskaitų teikimo direktyva (CSRD) perkelia įmonių atskleidimo tikslus toli už tradicinių finansinių rodiklių.
CSRD širdyje yra novatorinė „dvigubo reikšmingumo” koncepcija. Šis principas verčia įmones teikti ataskaitas apie tvarumą iš dviejų skirtingų ir vienodai svarbių perspektyvų. Direktyva pateikia aiškų šio dvigubo dėmesio apibrėžimą. Tai vadinama dvigubo reikšmingumo perspektyva, kurioje rizikos įmonei ir įmonės poveikis kiekviena atstovauja vieną reikšmingumo perspektyvą.
Tai revoliucinga, nes iš esmės keičia įmonės ataskaitos paskirtį. Įmonių nebeprašoma tik apsvarstyti, kaip tvarumo klausimai gali paveikti jų pačių finansinius rezultatus. Dabar jos taip pat privalo pranešti apie atvirkštinę pusę. Kaip jų pačių verslo operacijos ir vertės grandinė veikia žmones ir planetą. Tai privalomas įmonių atskaitomybės išplėtimas. Nuo grynai į investuotojus orientuoto požiūrio pereinama prie to, kuris apima platesnį socialinį ir aplinkosauginį pėdsaką.
Neišvengiama reakcija: kiekvieną revoliuciją lydi „greitas pataisymas”
Europos reguliavime egzistuoja žavus ir nuspėjamas modelis. Ambicingi, išsamūs standartai įvedami. Beveik iš karto po jų seka pastangos juos supaprastinti. Kūrimo, sudėtingumo ir koregavimo ciklas yra nuolatinis.
Lygiai taip pat, kaip 2005 metų TFAS „lažybas” lydėjo skubūs reguliuotojų raginimai sukurti „stabilią platformą”, kad naujos taisyklės galėtų „įsišaknyti”, naujoji tvarumo ataskaitų teikimo revoliucija jau generuoja planus savo supaprastinimui. Šis revoliucijos-supaprastinimo ciklas yra toks nuspėjamas, kad kito „greito pataisymo” planai jau rengiami.
2025 metų planavimo dokumentai iš EFRAG – patariamosios grupės, padedančios kurti standartus – rodo, kad jai pavesta sukurti „supaprastintus ESRS” su aiškiu tikslu „žymiai sumažinti atskaitomybės naštą”. Panašiai ESMA pareiškimas pripažįsta numatytą netikrumą. Jį sukels būsimas „Omnibus” teisėkūros paketas, „Sustabdyti laikrodį” direktyva ir „Greito pataisymo” deleguotasis aktas.
Šis modelis atskleidžia pagrindinę įtampą ES politikos formavime. Ambicija vadovauti pasauliui su išsamiais, aukštos kokybės standartais dažnai susiduria su praktine realybe. Rezultatas yra nuolatinis drąsios vizijos ciklas, po kurio seka pragmatiškas koregavimas.
Išvados: nuolatinė evoliucija
Europos įmonių atskaitomybės istorija nėra statiškų taisyklių pasakojimas. Ją apibrėžia apskaičiuotas suvereniteto atsisakymas vardan globalios kalbos. Drąsios lažybos siekiant suvienyti rinką. Ir nuolatinė kova valdyti sudėtingumą, kurį šios ambicijos sukuria. Šiandien ši istorija įžengia į naują skyrių. Jis reikalauja, kad korporacijos ugdytų naują sąžinę ir atsiskaitytų už savo poveikį pasauliui.
