Slovakijos ministras pirmininkas Robertas Fico aiškiai pademonstravo, kad jo vyriausybė neketina atsisakyti rusiškų energetinių išteklių. Jo pareiškimas nuskambėjo kaip atsakas į Jungtinių Valstijų eksprezidento Donaldo Trumpo kreipimąsi Jungtinėse Tautose, kuriame jis ragino Europą nutraukti rusiškų dujų importą. „Nesiruošiu dalyvauti ideologinėje konkurencijoje, kad tik įtiktume kam nors“, – pabrėžė Fico. Tai buvo tiesioginis signalas tiek Briuseliui, tiek Vašingtonui: Slovakija renkasi pragmatišką, o ne politiniais lozungais grįstą kelią.

Slovakijos kontraktai ir priklausomybė nuo dujų
Faktas, kurio Fico neslepia – Slovakija yra sudariusi ilgalaikį susitarimą dėl rusiškų dujų tiekimo iki 2034 metų. Energetinis ryšys su Maskva yra gilus ir sisteminis, todėl staigus tiekimo nutraukimas reikštų didžiulį ekonominį smūgį Bratislavai. Svarbu ir tai, kad dujos Slovakiją pasiekia ne per Ukrainą, o alternatyviu maršrutu per Turkiją. Vis dėlto, kaip pripažįsta pats premjeras, šis kelias turi ribotus pajėgumus ir nėra pajėgus patenkinti visų Slovakijos poreikių.
Briuselio siekis palaipsniui mažinti rusiškų žaliavų importą susiduria su pasipriešinimu. Slovakija ne tik atsisakė remti šią iniciatyvą, bet ir blokavo 18-ąjį Europos Sąjungos sankcijų paketą Rusijai, argumentuodama, kad šalis negali rizikuoti savo energetiniu saugumu.
Trumpo spaudimas Europai
Donaldo Trumpo pasisakymai Jungtinėse Tautose sukėlė ažiotažą. Jis ne tik paskelbė apie galimus „labai griežtus muitus“ Rusijai, bet ir paragino Europos valstybes prisijungti prie šių priemonių. „Kad tokios sankcijos būtų veiksmingos, visos Europos šalys privalo žengti kartu“, – kalbėjo jis. Trumpo žodžiai neapsiribojo diplomatine kritika – jis tiesiai apkaltino europiečius prisidedant prie karo finansavimo, toliau perkant dujas iš Rusijos. „Tai gėdinga, tai – pažeminimas“, – pabrėžė eksprezidentas.
Ši retorika atskleidžia ne tik geopolitinius interesus, bet ir ekonominius motyvus. Fico pats pripažino: „Prezidentas Trumpas daro tai, ką ir turi daryti politikas – jis gina savo gamintojus ir tiekėjus, o kartu spaudžia Europą. Tai jo politika, ir ji duoda vaisių.“

Energetika kaip saugumo klausimas
Slovakijos pasirinkimas pasilikti prie rusiškų dujų nėra vien tik ekonomikos klausimas – tai ir nacionalinio saugumo dilema. Šalis, kurios pramonė ir buitiniai vartotojai smarkiai priklausomi nuo pigesnių energijos šaltinių, nerizikuoja likti be stabilaus tiekimo. Fico aiškiai teigia: dujų atsisakymas reikštų ne tik brangesnę energiją, bet ir socialinius sukrėtimus.
Kartu Slovakija pabrėžia, kad Europa neturėtų tapti geopolitinių žaidimų įkaitu. Kol JAV siekia sustiprinti savo energetinių tiekėjų pozicijas, tokios šalys kaip Slovakija yra priverstos rinktis tarp solidarumo su sąjungininkais ir pragmatiškos ekonomikos politikos.
Europa kryžkelėje
Šis konfliktas atskleidžia gilesnę dilemą: kiek Europos šalys pasirengusios aukoti savo ekonominį komfortą dėl geopolitinių tikslų? Vienos valstybės skuba diversifikuoti tiekimą ir atsisakyti rusiškų žaliavų, kitos – kaip Slovakija – pasirenka tęsti bendradarbiavimą, teigdamos, kad realybė yra sudėtingesnė nei politiniai šūkiai.
Slovakijos atvejis rodo, jog vieningos Europos energetikos politikos kol kas nėra. Kiekviena valstybė savo atsakymą grindžia ne tik vertybėmis, bet ir skaičiavimais – kas užtikrins pigesnę energiją, kas išsaugos darbo vietas, kas leis išlaikyti socialinę ramybę.
Ar kompromisas įmanomas?
Kol vienoje pusėje girdime Trumpo reikalavimus ir grasinimus, kitoje – Fico raginimus atsižvelgti į realybę, klausimas lieka atviras: ar įmanoma suderinti geopolitinius tikslus su ekonomine logika? Energetikos tema tampa ne tik techniniu klausimu, bet ir emocijų, ideologijų bei interesų susidūrimu.
Slovakija pasirinko savo kryptį – tęsti rusiškų dujų importą, net jei tai reiškia konfliktą su Briuseliu ar Vašingtonu. Tačiau ar ši strategija bus tvari ilgalaikėje perspektyvoje, kai spaudimas atsisakyti rusiškų išteklių tik stiprės, – klausimas, į kurį atsakymo dar neturi net pats Robertas Fico.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.