Liepos 9 dieną Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) paskelbė istorinį sprendimą – Rusija pripažinta kalta dėl daugybinių Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimų. Sprendimas apjungė Ukrainos ir Nyderlandų skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų tiek prieš 2022 m. vasario 24 d., tiek ir po Rusijos invazijos į Ukrainą. Į bylą taip pat įtrauktas 2014 m. numušto Malaizijos lėktuvo MH17 incidentas, kurio metu žuvo 298 žmonės.
Ukrainos atstovas EŽTT Mykola Hnatovskyi šį sprendimą pavadino „istoriniu“ ir „bene svarbiausiu per visą Teismo gyvavimo laikotarpį“. Teisininkai ir tarptautinių santykių ekspertai sutinka – šis sprendimas yra ne tik teisinis precedentų pamatas, bet ir moralinis Europos atsakas į agresiją ir civilių kančias.
Dar vienas svarbus aspektas – sprendimo mastas. Šis atvejis išskirtinis tuo, kad tai valstybinė byla, o ne pavienio asmens skundas. Tai reiškia, kad visa atsakomybė tenka valstybei – šiuo atveju, Rusijai, kuri ne tik neužtikrino žmogaus teisių, bet aktyviai jas pažeidinėjo tiek okupuotose teritorijose, tiek karo zonoje.
Kremliaus atsakas: „Nepripažįstame ir nevykdysime“
Vos paskelbus sprendimą, Kremlius sureagavo lakoniškai, bet aštriai. Jo atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Rusija sprendimą laiko „niekiniu“ ir neturi jokios intencijos jo vykdyti. „Mes nevykdysime. Laikome tai niekiniu ir negaliojančiu. Viskas,“ – tokiais žodžiais Kremlius atmetė EŽTT autoritetą.
Rusija oficialiai pasitraukė iš Europos Tarybos 2022 m. kovą, o EŽTT sprendimus įsipareigojo nevykdyti nuo 2022 m. rugsėjo. Tačiau teismo kompetencija lieka galioti bylose, kurios susijusios su laikotarpiu, kai Rusija dar buvo Europos Tarybos narė. Tai reiškia, kad atsakomybė už praeityje įvykdytus pažeidimus niekur nedingo – teisinė erdvė veikia net ir be Rusijos sutikimo.
Kas keičiasi geopolitikoje?
Šis teismo sprendimas, kartu su viešu Rusijos ignoravimu, žymi ne tik tarptautinės teisės išbandymą, bet ir tolesnį Kremliaus izoliavimą nuo Vakarų institucijų. Net jei Rusija pasitraukė iš Europos Tarybos, daugelis jos veiksmų – ypač susijusių su žmogaus teisėmis, okupuotomis teritorijomis ir civilių gyventojų padėtimi – lieka tarptautinės teisės reguliavimo lauke.
Be to, toks elgesys kelia pavojų pasaulinei teisinės tvarkos pusiausvyrai. Jei viena valstybė gali ignoruoti teismų sprendimus be pasekmių, tai gali įkvėpti kitus autoritarinius režimus daryti tą patį. Tai ne tik teisinė, bet ir politinė grėsmė, kurią Europos šalys turės spręsti kartu.
Galimos pasekmės: nuo sankcijų iki reparacijų
Teisiškai – sprendimas lieka galioti. Praktikoje – Rusijos neveikimas gali paralyžiuoti tam tikrus mechanizmus, tačiau kartu stiprina teisinį Ukrainos ir Nyderlandų argumentų pagrindą kituoe bylose. Ši byla gali tapti precedentu naujiems žalos atlyginimo mechanizmams, įskaitant turto įšaldymą ar valstybės lėšų konfiskavimą Ukrainos atstatymui.
Taip pat stiprėja ir politinis spaudimas – ES valstybės, NATO sąjungininkės ir tarptautinės organizacijos gali pasitelkti šį sprendimą kaip teisinį pagrindą naujoms sankcijoms arba paramos Ukrainai stiprinimui. Atsakingi Europos politikai jau kalba apie būtinybę kurti tarptautinį fondą, į kurį galėtų būti pervestos įšaldytos Rusijos turto lėšos, remiantis EŽTT išvadomis.
Ką tai reiškia Ukrainai ir Europai?
Ukrainai šis sprendimas reiškia dar vieną pergalingą žingsnį kovoje už teisingumą – tai oficialus tarptautinio teismo pripažinimas, kad Rusija sistemingai pažeidė žmogaus teises. Tai taip pat moralinė parama nuo karo nukentėjusiems žmonėms ir aiškus signalas, kad jų skundai girdimi.
Europai tai – iššūkis teisės viršenybės principui. Tarptautinės institucijos, tokios kaip EŽTT, yra teisinės tvarkos pagrindas. Jų sprendimų ignoravimas reikalauja tvirto atsako – tiek politinio, tiek praktinio. Priešingu atveju kyla grėsmė, kad teisingumas taps pasirinkimu, o ne pareiga.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
