„Eurovizija“ daugelį metų buvo laikoma ne tik muzikos konkursu, bet ir bendros europietiškos tapatybės švente. Tačiau pastaraisiais metais ši scena tampa vis labiau politinių kovų arena. Kelioms šalims paskelbus apie ketinimus pasitraukti iš 2026-ųjų konkurso Vienoje, jeigu dalyvių sąraše liks Izraelis, organizatoriai susidūrė su precedento neturinčiu iššūkiu. Ar muzika pajėgi išlikti aukščiau geopolitikos, ar dainų konkursas galutinai taps politinių diskusijų lauku?

„Eurovizija“ tarp muzikos ir politikos
Per pastaruosius dvejus metus „Euroviziją“ gaubė ginčai dėl Izraelio veiksmų Gazos Ruože. Protestai prieš šios šalies dalyvavimą buvo surengti tiek Malmėje 2024-aisiais, tiek šių metų gegužę Bazelyje. Tai parodė, kad milijoninės auditorijos renginys, deklaruojantis vienybės ir įvairovės vertybes, neišvengiamai tampa vieta, kurioje išsakomos ir skausmingiausios politinės nuostatos.
Nyderlandai penktadienį prisijungė prie augančio valstybių sąrašo, pareiškusių, jog nedalyvaus, jei Izraelis bus priimtas. Olandų transliuotojas AVROTROS išplatintame pranešime nurodė, kad negali ignoruoti „nuolatinių ir didelių žmonių kančių Gazoje“. Anot jų, dalyvavimas neįmanomas tol, kol Izraelis išliks konkurso dalimi.
Airija ir kitos šalys siunčia aiškią žinią
Ši Nyderlandų pozicija nuskambėjo iškart po Airijos sprendimo. Šalis, net septynis kartus triumfavusi „Eurovizijoje“, pareiškė, kad kitąmet neketina pasirodyti Vienoje, jei Izraelis liks tarp dalyvių. Tai nėra tik simbolinis gestas – Airija per dešimtmečius buvo viena iš aktyviausių ir sėkmingiausių konkurso dalyvių, todėl jos pasitraukimas būtų rimtas smūgis renginio prestižui.
Dar gegužę Ispanijos ministras pirmininkas Pedro Sanchezas taip pat pareiškė, jog Izraelis ateityje turėtų būti pašalintas. Tokie signalai iš valstybių lyderių rodo, kad šis klausimas neapsiriboja vien kultūrine erdve – tai tampa plačios tarptautinės diskusijos dalimi.
Organizatorių atsakas: pagarba, bet ir aiškios ribos
„Eurovizijos“ direktorius Martinas Greenas pripažino, kad situacija yra beprecedentė. Jo teigimu, renginys gerbia šalių sprendimus, tačiau taip pat siekia išlaikyti pagrindinį tikslą – vienyti žmones per muziką. „Suprantame susirūpinimą ir giliai įsišaknijusias nuomones dėl tebesitęsiančio konflikto Artimuosiuose Rytuose“, – sakė jis naujienų agentūrai AFP.
Liepos mėnesį buvo pradėtos oficialios konsultacijos su Europos transliuotojų sąjungos (EBU) nariais. Jose aptariama, kaip turėtų būti valdomas dalyvavimas, kaip elgtis kilus geopolitinei įtampai ir kokias pamokas galima pasisemti iš kitų tarptautinių organizacijų. Konsultacijos tebevyksta, o galutinį sprendimą dėl 2026-ųjų konkurso dalyvių sąrašo tikimasi priimti iki gruodžio vidurio.
Vienybės principas prieš realpolitik
Ši situacija iškelia klausimą: ar „Eurovizija“ gali išlikti kultūriniu renginiu, atskirtu nuo politinių konfliktų, ar vis dėlto jai teks pripažinti realybę, kad muzika ir geopolitika neatsiejamos? Viena vertus, renginys visada deklaravo, kad muzika – virš nacionalinių ir politinių ribų. Kita vertus, ignoruoti valstybių ir visuomenių spaudimo organizatoriai taip pat negali.
Jei Nyderlandai, Airija ir dar kelios šalys laikysis savo pozicijų, konkurso mastai gali sumažėti, o tai keltų grėsmę ne tik renginio prestižui, bet ir jo išlikimui kaip universaliai vienijančios šventės. Vis dėlto, kaip pabrėžia M. Greenas, kiekviena valstybė turės pati nuspręsti – pasilikti ar pasitraukti, o EBU tikisi, kad sprendimai bus priimti išlaikant pagarbą vieni kitiems.
Ar „Eurovizija“ išlaikys savo esmę?
„Eurovizija“ visuomet balansavo tarp muzikos ir politikos. Šiandien ši pusiausvyra atrodo trapesnė nei bet kada anksčiau. Viena pusė ragina laikytis griežtos kultūrinės neutralumo linijos, kita reikalauja aiškios pozicijos dėl žmogaus teisių ir tarptautinio konflikto.
Galbūt būtent dabar paaiškės, ar „Eurovizija“ tebėra vienijanti jėga, ar ji taps dar vienu forumu, kuriame muziką nustelbia geopolitika. Viena aišku – sprendimas dėl Izraelio dalyvavimo taps ne tik konkursą, bet ir pačią Europos kultūrinę tapatybę formuojančiu lūžio tašku.