Ilgą laiką buvę tarsi primiršti, flioksai vėl išgyvena renesansą. Tai augalai, kurie kadaise buvo neatsiejama kaimiškų sodų dalis, o šiandien sugrįžta kaip stilingi, spalvingi ir nepaprastai kvapnūs gėlynų akcentai. Jų žydėjimas tęsiasi visą vasarą, todėl flioksai tampa ne tik nostalgijos šaltiniu, bet ir puikia investicija į bet kurio sodo grožį.
Mažieji flioksai – pirmieji pavasario šaukliai
Pirmieji pavasarį savo spalvingus kilimus išaudžia žemi flioksai (Phlox subulata). Jie nesibaimina sausros, mėgsta saulę ir greitai užkariauja alpinariumus bei gėlynų pakraščius. Jau balandžio mėnesį galima išvysti rausvas, violetines ar baltas pagalvėles, kurios iš tolo traukia akį. Kiek vėliau, gegužę, žydi kiek mažiau žinomas Phlox divaricata – apie 30 cm aukščio daugiametis augalas, galintis augti ir pusiau pavėsyje, pasipuošiantis švelniai mėlynais žiedais.
Augalai, atkeliavę iš tolimosios Amerikos
Šiandien pasaulyje žinomos daugiau nei 70 flioksų rūšių, dauguma jų kilusios iš Šiaurės Amerikos, o viena rūšis – net iš Sibiro. Kai kurios rūšys vos kelių centimetrų aukščio, kitos – siekia daugiau nei metrą. Įvairūs augimo būdai – šliaužiantys, kylantys ar išsitiesę stiebai – žavėjo sodininkus jau prieš tris šimtmečius. Būtent tuomet pirmieji aukštieji flioksai atkeliavo į Europą ir pradėjo savo triumfo žygį Anglijoje bei Vokietijoje. Nuo to laiko selekcininkai sukūrė šimtus naujų veislių, o rusų sodininkai taip pat prisidėjo prie šio augalo populiarinimo.
Aukštieji flioksai – vasaros puošmena
Populiariausias ir labiausiai pažįstamas yra šluotinis flioksas (Phlox paniculata). Šie augalai užauga nuo 50 cm iki net 120 cm aukščio, todėl tampa tikrais gėlynų karaliais. Jie žydi gausiai, nepaisant oro sąlygų, nuo liepos iki rugpjūčio, o kai kurios veislės džiugina net iki rudens pradžios. Žiedų spalvos ir formos stebina įvairove – vienos veislės turi vienspalvius žiedus, kitos – su kontrastingomis akutėmis ar žvaigždutės formos piešiniais.
Taip pat skaitykite
Augimo sąlygos – drėgmė ir saulė
Kad flioksai klestėtų, jiems būtina pakankama drėgmė, tačiau dirva neturi būti užmirkusi. Šlapiose vietose augalai nyksta, menkai žydi ar net visai nežydi. Geriausiai flioksai jaučiasi kalvotose, drėgnesnėse vietovėse. Esant pakankamai drėgmės, jie puikiai žydi ir saulėkaitoje, tačiau pietinėje pusėje ar labai karštose vietose geriau juos sodinti pusiau pavėsyje – taip augalai mažiau kenčia nuo sausros.
Flioksų sodinukus geriausia įsigyti specializuotuose sodo centruose ar parduotuvėse, kur galima būti tikriems dėl veislės grynumo. Jiems reikia derlingos, gerai drenuotos žemės, pakankamai drėgmės ir maisto medžiagų. Augalai sodinami kas 40–50 cm, kad turėtų vietos augti. Sodinimas galimas tiek pavasarį, tiek rudenį, tačiau visada būtina reguliariai laistyti ir neleisti piktžolėms užgožti jaunų daigų. Toje pačioje vietoje flioksai sėkmingai auga 5–6 metus, po to juos reikia persodinti.
Įdomiausios veislės
Veislių įvairovė leidžia kiekvienam rasti savo favoritą. Raudonųjų gretose išsiskiria ‘Aida’ ir ‘Starfire’, o oranžiniais atspalviais žydi ‘Orange’. Baltiems mėgėjams patiks ‘Sommerkleid’ ar ‘Fujiyama’, turintys sniego baltumo žiedynus. Rožiniai akcentai atsiskleidžia ‘Würtembergia’ ir ‘Little Princess’, o ‘Frührosa’ džiugina tamsesne akute. Violetiniai tonai pasitinka su ‘Prof. Went’ ar ‘Luc’s Lilac’. Kiekviena veislė turi savitą charakterį, todėl sode galima sukurti tikrą spalvų paletę.
Šie augalai dera beveik su visomis daugiamečių gėlių rūšimis. Tamsesni flioksai ypač gražiai atrodo šalia baltų margučių ar geltonų rudbekijų, o balti flioksai puikiai išryškėja tarp spalvingų ežiuolių, melsvų pentinių ar ryškių viendienių. Jie gali tapti ir fonu, ir pagrindiniu gėlyno akcentu.
Nors flioksai labiau siejami su sodais, tinkamai prižiūrimi jie gali augti ir balkonuose ar lodžijose. Reikia erdvaus indo su drenažu ir kokybiškos dirvos. Vasarą būtina reguliariai laistyti, ypač karštomis dienomis – kartais net du kartus per dieną. Tręšimas kas tris savaites užtikrina vešlią augalo formą ir gausų žydėjimą. Žiemai indą su augalais geriausia įkasti į žemę sode ir uždengti eglišakėmis ar lapais, kad šaltis nepažeistų šaknų.
Dažniausios ligos ir kenkėjai
Flioksai dažnai nukenčia nuo miltligės, kuri pasirodo vasaros pabaigoje. Laimei, ją galima nesunkiai įveikti įprastais fungicidais. Kur kas pavojingesnės yra nematodos – smulkūs kenkėjai, iškreipiantys lapus bei stiebus. Užsikrėtę augalai praranda dekoratyvumą, mažiau žydi, o kartais visai sunyksta. Tokiais atvejais geriausia juos sunaikinti ir naujų flioksų toje pačioje vietoje nesodinti kelerius metus. Vis dėlto yra veislių, pavyzdžiui, ‘Fujiyama’, pasižyminčių didesniu atsparumu.
Flioksai yra tarsi gyvas ryšys tarp mūsų senelių sodų ir šiuolaikinio estetiško gėlyno. Jie nereiklūs, tačiau už gerą priežiūrą atsilygina spalvų įvairove, maloniu kvapu ir gausiu žydėjimu. Tai augalai, kurie ne tik puošia aplinką, bet ir suteikia sodui širdį bei atgaivina prisiminimus apie paprastesnius, bet nuoširdžius laikus.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
