Giliausios vandenynų zonos slepia ne tik tamsą ir šaltį, bet ir stulbinamai įvairų gyvenimą. 2025 metų aprašymai primena, kad net ekstremalios sąlygos gali būti palankios keistoms ir puikiai prisitaikiusioms rūšims. Kuo geresnė tyrimų technika, tuo daugiau šių būtybių patenka į mokslininkų akiratį.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šimtai metrų po paviršiumi gyvybei trūktų visko. Tačiau ten gausu plėšrūnų, medžiotojų, filtratorių ir medūzų, kurios išgyvena be saulės šviesos ir prie didelio slėgio. Šių gyvūnų išvaizda dažnai atrodo lyg iš fantastikos, bet kiekviena detalė turi aiškią funkciją.
Gelmės nėra negyva Žemės zona, jos veikiau primena dar nepažintą pasaulį. Kasmet aptinkama naujų rūšių, o kartu vis aiškiau matome, kad žmogaus veiklos poveikis pasiekia ir šias ekosistemas. Todėl į šiuos gyvūnus verta žiūrėti ne kaip į keistenybes, o kaip į svarbią planetos gyvybės dalį.
Raudoną šviesą skleidžianti žuvis
Gelmėse sutinkama žuvis „Shiny loosejaw“ gyvena žemiau nei 500 metrų ir paplitusi daugelyje vandenynų, išskyrus Arktį ir Subantarktį. Po kiekviena jos akimi yra organas, skleidžiantis raudoną šviesą, kuri padeda medžioti ir rasti tos pačios rūšies individus.
Ši žuvis turi didelę burną su aštriais dantimis, tamsų kūną ir bioliuminescencines struktūras, todėl yra ypač efektyvus pasalų plėšrūnas. Kalmaras „Piglet squid“ sutinkamas beveik visuose vandenynuose ir dažniausiai laikosi 100 iki 200 metrų gylyje.
Jis minta žuvimis, krevetėmis ir kitais kalmarais, o virš akių matomos garbanotos ataugos iš tikrųjų yra čiuptuvai. Beveik permatomas kūnas leidžia įžiūrėti tamsius vidaus organus, o pats gyvūnas užauga maždaug iki 10 centimetrų.
Milžiniška kempinė kaip namai kitiems
Prie Ramiojo vandenyno pakrančių randama kempinė „Fingered goblet sponge“, kuri gali siekti iki dviejų metrų aukščio ir panašaus pločio. Ji tampa giliavandenių bendruomenių prieglobsčiu, nes suteikia maistinių medžiagų ir erdvės kitiems gyvūnams.
Jos skeletas sudarytas iš smulkių silicio stiklo fragmentų, kurie augant susijungia į standžią, tvirtą struktūrą. Atviroje vandens erdvėje gyvenanti medūza „Silky jelly“ arba „Colobonema sericeum“ išgyvena greičiu ir refleksu, kai pasirodo plėšrūnas.
Ji aptinkama iki 700 metrų gylyje Ramiajame, Indijos ir Atlanto vandenynuose, o jos čiuptuvai turi geliančių ląstelių, kurios padeda ir medžioti, ir atbaidyti priešus. Nors ji pati šviesos negamina, apšviesta atrodo ryškiai mėlyna, o stebėjimai rodo, kad prarasti čiuptuvai gali ataugti.
Šie pavyzdžiai rodo, kad giliai po paviršiumi evoliucija rado daugybę netikėtų sprendimų. Kiekvienas šviesos organas, permatomas kūnas ar stiklinis skeletas yra prisitaikymas prie tamsos, slėgio ir ribotų išteklių. Kuo daugiau sužinome apie gelmes, tuo aiškiau suprantame, kad šis pasaulis yra trapus ir vertas apsaugos.
