Šiame straipsnyje sužinosite, kas yra gyvasis mulčias, kam jis reikalingas ir kodėl aplink jį kyla tiek diskusijų. Visi patarimai išbandyti daržininkų, tad galima drąsiai tikėti jų veiksmingumu.
Pastaruoju metu vis dažniau girdime apie „žaliąjį“ arba „gyvąjį“ mulčią. Bet kas tai iš tikrųjų? Tai ne žolė, kurią nupjauname ir paskleidžiame po augalais. Gyvasis mulčias – tai augalai, kurie auga tiesiai lysvėje, greta kitų daržovių.
Štai kur prasideda sudėtingiausia dalis – patarimų daugybė, o išsiaiškinti, kas veikia geriausiai, nėra taip paprasta. Todėl kai kurie daržininkai nusivilia ir sako: „Geriau jau sodinsiu kaip seniau – tegu žemė būna tuščia ir apauga piktžolėmis, negu su tuo vargsiu.“
Tačiau ne viskas taip sudėtinga, kaip atrodo. Iš esmės beveik bet kuris augalas gali atlikti gyvojo mulčio funkciją, jei atitinka reikiamas savybes. Dažniausiai tam pasirenkami dirvą dengiantys, dekoratyviniai arba žydintys augalai. Vis dėlto mažai kas nori tarp daržovių lysvių auginti, pavyzdžiui, čiobrelį – kai kurie daugiamečiai augalai vėliau plinta ir tampa sunkiai pašalinami.
Kad šiek tiek sušvelnintume temą, pateiksime mįslę. Koks sideratas laikomas vienu geriausių daržui? Jis žydi baltomis žiedų kekėmis, nekonkuruoja su kitais augalais, o be to, mes mėgstame jį valgyti kaip sveiką košę. Spėjote? Žinoma, kalbame apie grikius.
Kodėl verta rinktis gyvąjį mulčią
Gyvasis mulčias atlieka tas pačias funkcijas kaip ir įprastas – nupjautas – mulčias. Jis apsaugo dirvą nuo išdžiūvimo, stabdo piktžolių augimą, saugo žemę nuo perkaitimo vasarą ir nuo peršalimo rudenį. Tačiau jis turi dar vieną itin svarbų pranašumą – gyvos augalų šaknys pagerina dirvos struktūrą.
Laikui bėgant žemė tampa puri, „kvėpuojanti“, kupina naudingų bakterijų, mikroorganizmų ir grybų. Tai sukuria natūralią, harmoningą ekosistemą: gyvas mulčias – gyva žemė – sveiki augalai.
Jei pažvelgtumėte į pievas ar miško pakraščius, pamatytumėte, kaip gamtoje viskas veikia savaime – be žmogaus įsikišimo. Būtent į tokį natūralų balansą verta orientuotis ir savo darže.
Grikių sėjimas: kada ir kodėl tai geriausia daryti
Sėti grikius rekomenduojama pavasarį, kai dirva jau sušilusi iki maždaug +10 °C – tai paprastai būna nuo gegužės pradžios iki birželio vidurio. Šiuo metu augalai sparčiai auga, greitai uždengia žemę tankiu žalios masės sluoksniu ir neleidžia plisti piktžolėms. Vasarą, po ankstyvųjų daržovių derliaus nuėmimo, grikius galima sėti pakartotinai – jie sudygsta per kelias dienas ir per mėnesį sukuria puikų apsauginį sluoksnį, kuris išlaiko drėgmę ir praturtina dirvą organinėmis medžiagomis.
Rudenį, ypač nuo rugsėjo vidurio, jų sėti nebeverta – šalnos greitai sunaikina augalus, todėl jie nespėja nei sustiprėti, nei suformuoti šaknų. Lapkritį geriau rinktis žieminius sideratus, o grikius palikti pavasario sezonui, kai saulė ir šiluma leis jiems vėl atlikti savo „gyvojo mulčio“ misiją.
