Spalis Rytų Europoje prasidėjo su aiškia įtampa – kaimynės Lenkijos ir Baltarusijos siena vėl tapo geopolitinių sprendimų epicentru. Nors rugsėjo pabaigoje pasienis buvo iš dalies atidarytas, tai nėra ženklas, kad santykiai tarp Varšuvos ir Minsko šyla. Priešingai – Lenkijos valdžia iškėlė tris konkrečias sąlygas, be kurių įvykdymo jokio tolimesnio pasienio atlaisvinimo nebus.
Kaimynės Lenkijos pozicija griežta: Baltarusijos vadovas Aleksandras Lukašenka turės įrodyti, kad nori realaus dialogo, o ne provokacijų. Pasak dienraščio Rzeczpospolita, nuo šių trijų sąlygų įgyvendinimo priklausys, ar bus atidaryti papildomi pasienio punktai, uždaryti dar ankstesnės valdžios – „Teisės ir teisingumo“ (PiS) – valdymo laikotarpiu.
Trys reikalavimai Minskui: nuo migracijos iki politinio kalinio išlaisvinimo
Lenkijos diplomatiniai reikalavimai Lukašenkai yra aiškiai apibrėžti ir glaudžiai susiję su pastarųjų metų įvykiais pasienyje.
Pirmoji sąlyga – sustabdyti migracijos krizę, kuri tęsiasi nuo 2021 metų, kai Baltarusija pradėjo stumti į Lenkijos teritoriją šimtus netikrų pabėgėlių, naudodama juos kaip politinio spaudimo priemonę prieš Europos Sąjungą. Ši hibridinė ataka, kaip ją apibūdina Lenkijos vidaus reikalų ministerija, ne tik destabilizavo pasienio regionus, bet ir sukėlė humanitarinę krizę.
Antroji sąlyga – paleisti Andrzejų Poczobutą, lenkų kilmės žurnalistą ir aktyvistą, kuris Baltarusijoje įkalintas jau daugiau nei ketverius metus. 2023 m. vasarį jis buvo nuteistas aštuoneriems metams griežtojo režimo kolonijoje, kaltinant „kurstymu neapykantai ir veikla prieš valstybę“. Lenkija laiko šį teismą politiškai motyvuotu ir reikalauja nedelsiant nutraukti jo izoliaciją. Rugsėjo pabaigoje pasirodė pranešimų, kad Poczobutas vėl buvo uždarytas į vienutę – tai ženklas, jog režimas nenusiteikęs švelninti pozicijos.
Trečioji sąlyga – Baltarusijos bendradarbiavimas tiriant lenkų kareivio, seržanto Mateuszo Siteko, nužudymą. Jo mirtis pasienyje tapo simboliniu tašku, kai Lenkijos visuomenėje dar labiau sustiprėjo pasipiktinimas dėl agresyvių Baltarusijos veiksmų.
Jei šie trys reikalavimai bus įvykdyti, Varšuva neatmeta galimybės atidaryti daugiau pasienio punktų, tarp jų – Bobrovnikų ir Kuźnicos, kurie šiuo metu tebėra uždaryti.
Geopolitinė pusiausvyra: Lenkijos ir Kinijos interesų sankirta
Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis rugsėjo viduryje pareiškė, kad „Lenkija tvirtai laikosi savo pozicijos Baltarusijos pasienyje“. Pasak jo, „jei ši siena turi būti atvira, joje negali klajoti Lukašenkos stumiami pseudopabėgėliai“.
Įdomu tai, kad Sikorskis paminėjo ir Kinijos vaidmenį. Po vizito Varšuvoje Kinijos užsienio reikalų ministro Wang Yi teigta, kad Pekinas galėtų atlikti tarpininko vaidmenį, padedant stabilizuoti padėtį. Tai nėra atsitiktinumas – per Lenkiją eina svarbūs geležinkelio maršrutai, kuriais kinų prekės pasiekia Europą. Vienas iš jų – Małaszewicze mazgas – buvo laikinai uždarytas, kai Lenkija rugsėjo 11–12 naktį visiškai sustabdė pasienio eismą dėl Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų Zapad-2025.
Sikorskis priminė, kad Kinija jau yra padėjusi sumažinti Baltarusijos provokacijų mastą anksčiau, todėl Lenkija tikisi, jog Pekinas ir šįkart pasinaudos savo įtaka Minske.
Sienos kontrolė – nacionalinio saugumo klausimas
Premjeras Donaldas Tuskas pabrėžė, kad sprendimas dėl pasienio veiklos yra visiškai Lenkijos vyriausybės rankose. „Jei situacija paaštrės arba mūsų kaimynai imsis agresyvesnių veiksmų, nedvejodami vėl uždarysime sieną,“ – pareiškė jis.
Šiuo metu keleiviniai automobiliai vėl gali kirsti Terespolio–Bresto pasienį, o sunkvežimiai – Kukuryki–Kozłovičų perėją. Taip pat atnaujintas traukinių eismas trimis kryptimis: Kuźnica Białostocka–Grodno, Siemianówka–Swisloč ir Terespol–Brest.
Taip pat skaitykite
Vis dėlto keturi kelio pasienio punktai tebėra uždaryti: Sławatycze (DK63), Połowce (DK66), Bobrowniki (DK65) ir Kuźnica (DK19). Połowce buvo uždarytas dar COVID-19 pandemijos metu, Kuźnica – nuo 2021-ųjų, kai ten įvyko migrantų ataka, o Bobrownikai užrakinti po Poczobuto nuteisimo 2023 m.
Lukašenkos režimas – į kampą įspraustas žaidėjas
Lenkijos reikalavimai rodo ne tik diplomatinių santykių krizę, bet ir platesnį geopolitinį kontekstą. Lukašenkos valdžia, susieta su Rusija ir remiama Kremliaus, stengiasi išlaikyti savo įtaką regione, naudodama spaudimo mechanizmus – nuo migrantų iki ekonominių kliūčių. Tačiau Lenkija, kaip viena iš pagrindinių ES rytinių sienų saugotojų, siunčia aiškų signalą: kompromisai galimi tik tada, kai bus parodyta pagarba žmogaus teisėms, suverenumui ir tarptautinei teisei.
Pasienis su Baltarusija šiandien – tai ne tik fizinė linija žemėlapyje. Tai ir vertybinė riba tarp autoritarizmo ir demokratijos, tarp provokacijų ir teisės viršenybės.
Ar siena taps tiltų, ar sienų simboliu?
Varšuva ne kartą pabrėžė, kad Lenkijos ir Baltarusijos santykiai priklauso nuo Lukašenkos režimo veiksmų. Jei Minskas ryšis konstruktyviam dialogui, bus galima kalbėti apie pasitikėjimo atkūrimą. Tačiau kol Poczobutas kalėjime, o hibridinės atakos pasienyje tęsiasi, siena liks užrakinta – tiek fiziškai, tiek diplomatiškai.
Kol kas atrodo, kad Lenkijos sąlygos yra ne derybų atspirties taškas, o principinė pozicija. Ji siunčia aiškų signalą ne tik Minskui, bet ir Maskvai: Rytų Europos saugumas negali būti paaukotas politinės taktikos labui.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
