Ar gali paprastas augintinis turėti įtakos tam, kaip greitai senstame? Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad taip. Biogerontologijos ir epigenetikos specialistai atrado netikėtą ryšį tarp žmogaus ir gyvūno, kuris gali paveikti mūsų biologinį laikrodį. Naujausi biogerontologijos – mokslo, nagrinėjančio biologinius senėjimo mechanizmus – ir epigenetikos, tyrinėjančios, kaip išoriniai veiksniai „įjungia“ ir „išjungia“ mūsų genus, atradimai atskleidžia sudėtingus ryšius tarp gyvenimo būdo ir biologinio amžiaus.
Pastaruoju metu atlikti tyrimai, sutelkti į vadinamųjų epigenetinių laikrodžių analizę, atskleidė netikėtą sąjungininką kovoje su senėjimu – ypač moterims. Tai – šuo.
Kaip šuo veikia ląstelių laikrodžius
Tarptautinė mokslininkų grupė atliko išsamų tyrimą, kuris parodė, kad reguliarus bendravimas su šunimi gali sulėtinti ląstelių senėjimo procesus. Tyrimo rezultatai, paskelbti žurnale Behavioral Sciences ir kituose susijusiuose leidiniuose, parodė išskirtinį šunų poveikį žmogaus biologiniam amžiui.
Mokslininkai analizavo epigenetinius laikrodžius – tai biologiniai žymenys DNR grandinėje, rodantys tikrąjį organizmo amžių, nepriklausantį nuo chronologinio (paso) amžiaus. Jie matuoja DNR metilinimo procesus – cheminius pokyčius, kai prie DNR jungiasi tam tikros molekulinės grupės. Šių pokyčių pasiskirstymas atspindi, kiek organizmas yra „susidėvėjęs“.
Rezultatai buvo netikėti: moterys, kurios reguliariai bendravo su šunimis, turėjo pastebimai „jaunesnį“ epigenetinį profilį nei tos, kurios neturėjo augintinių ar laikė kitus gyvūnus, pavyzdžiui, kates. Tai rodo, kad šuns poveikis senėjimo procesams yra unikalus ir stipresnis nei kitų gyvūnų.
Kodėl šuo gali sulėtinti senėjimą
Tyrimo autoriai išskyrė kelis veiksnius, paaiškinančius, kodėl šuns draugija teigiamai veikia žmogaus organizmą:
- Didesnis fizinis aktyvumas. Šuns šeimininkai natūraliai daugiau juda – eina pasivaikščioti, žaidžia, rūpinasi gyvūnu. Tokia vidutinio intensyvumo fizinė veikla palaiko širdies ir kraujagyslių sveikatą, raumenų tonusą ir mažina lėtinį sisteminį uždegimą – vieną pagrindinių priešlaikinio senėjimo priežasčių.
- Mažesnis stresas. Bendravimas su šunimi turi stiprų psichologinį poveikį. Glostant ar žaidžiant su augintiniu, organizme padidėja oksitocino – vadinamojo „meilės“ ar „pasitikėjimo“ hormono – gamyba. Oksitocinas stiprina emocinį ryšį, turi priešuždegiminių ir regeneruojančių savybių. Tuo pat metu sumažėja kortizolio – pagrindinio streso hormono – kiekis, kuris, jei išlieka aukštas ilgą laiką, spartina ląstelių senėjimą.
- Smegenų veiklos palaikymas. Kai kurie tyrimai rodo, kad šuns turėjimas susijęs su lėtesniu pažintinių funkcijų – atminties ir mąstymo – silpnėjimu. Šuo dažnai skatina socialinius kontaktus, pavyzdžiui, pasivaikščiojimų metu, o socialinė sąveika yra svarbus veiksnys išsaugant smegenų sveikatą ir ilgaamžiškumą.
Ne tik draugas, bet ir natūralus sveikatos stiprintojas
Mokslininkai pabrėžia, kad šuns turėjimas nėra vien emocinis palaikymas. Tai kompleksinis elgesio ir emocijų reguliatorius, kuris per fizinį aktyvumą, streso mažinimą ir teigiamų hormonų gamybą tiesiogiai veikia biologinius senėjimo mechanizmus.
Nors reikalingi tolesni tyrimai, siekiant tiksliau suprasti molekulinius šių procesų aspektus, jau dabar aišku: šuo gali būti ne tik ištikimas žmogaus draugas, bet ir natūrali priemonė geresnei sveikatai, psichologinei pusiausvyrai ir ilgesniam, aktyviam gyvenimui.
Šaltiniai: Behavioral Sciences
Nuotraukos @Canva
