Mokslas dar kartą peržengia savo ribas – 2026 metais į Mėnulio tolimąją pusę bus išsiųstas pirmasis tokio tipo radijo teleskopas „LuSEE-Night“. Tai ne tik naujas technologinis iššūkis, bet ir simbolinis žingsnis į erdvę, kurioje žmogaus ausis dar niekada neklausė Visatos balso. Mėnulio tolimoji pusė – vieta, kur nepasiekia Žemės radijo triukšmas, o tai reiškia, kad čia galime išgirsti net pačius tyliausius signalus, sklindančius iš tolimiausios kosmoso praeities.
Kodėl būtent Mėnulio nematomoji pusė?
Iš pirmo žvilgsnio Žemė atrodo rami planeta, tačiau radijo dažnių erdvėje ji – chaoso šaltinis. Transliacijos, ryšio palydovai, įvairūs siųstuvai sukuria nuolatinį triukšmo foną, kuris užgožia subtiliausius signalus iš kosmoso. Ypač kenčia tie, kurie bando aptikti itin silpnus aidus iš vadinamųjų „Tamsiųjų amžių“ – laikotarpio, prasidėjusio vos po 380 tūkstančių metų nuo Didžiojo sprogimo. Žemėje šių signalų praktiškai neįmanoma aptikti.
Mėnulio tolimoji pusė yra natūralus radijo tylos rezervatas – jokios atmosferos, jokios magnetosferos ir jokio tiesioginio matomumo su Žeme. Čia įrengtas teleskopas gali klausytis Visatos be trikdžių, tarsi mokslininkai pagaliau uždėtų ausines ir įsiklausytų į pačius seniausius jos šnabždesius.
Misijos iššūkiai – ne tik kosminiai atstumai
„LuSEE-Night“ skrydį planuojama atlikti 2026 metais kartu su „Blue Ghost“ nusileidimo aparatu. Tačiau nusileidimas – tik pradžia. Mėnulio paros ciklas yra ekstremalus: dvi savaites trunka diena, po to – tiek pat naktis. Dieną temperatūra pakyla iki +173 °C, naktį nukrenta iki -173 °C. Tai daugiau nei 300 laipsnių svyravimas, kurį turės ištverti teleskopo įranga.
Kadangi naktį saulės baterijos neveikia, energija turi būti sukaupta iš anksto. Pusę viso sistemos svorio – net 50 kilogramų – sudaro speciali baterija, galinti užtikrinti veikimą per dvi savaites trunkančią tamsą. Tai kompromisas tarp svorio apribojimų ir būtinybės išgyventi ekstremaliomis sąlygomis.
Trys laboratorijos – vienas tikslas
Šį unikalų projektą įgyvendina trys JAV mokslo centrai. Lawrence Berkeley National Laboratory atsakinga už anteną ir jos pozicionavimo mechaniką. UC Berkeley Space Studies Laboratory kuria šiluminio reguliavimo sistemą ir integruoja visą įrangą. Brookhaven National Laboratory rūpinasi elektronika ir spektrometru.
Nors kai kuriuos komponentus buvo galima pasirinkti iš jau esamų katalogų, šiluminės kontrolės sistema sukurta nuo nulio. Ji turi dvigubą užduotį – dieną neleisti įrangai perkaisti, o naktį apsaugoti ją nuo užšalimo. Tam naudojamos specialios šilumos vamzdžių sistemos ir radiacijos paviršiai, derinami su automatiniais šilumos jungikliais.
Pagrindinis tikslas – išgyventi
Įdomu tai, kad teleskopo mokslinė paskirtis – klausytis signalų iš Tamsiųjų amžių – šiame etape nėra svarbiausia. Pirminis misijos tikslas – įrodyti, kad tokia sistema gali ne tik nusileisti Mėnulyje, bet ir nuolat veikti ten bent dvejus metus. Jei tai pavyks, atsivers kelias daug galingesniems įrenginiams, galintiems nuolat stebėti kosmosą.
„LuSEE-Night“ yra technologinė demonstracija – testas, kuris parodys mūsų galimybes įveikti Mėnulio aplinkos ekstremumus. Jeigu projektas bus sėkmingas, Mėnulio nematomoji pusė taps namais ištisoms radijo teleskopų kolonijoms. Tokie įrenginiai galėtų atskleisti Visatos istorijos puslapius, kurių dar niekada nematė joks žmogaus sukurtas prietaisas.
Ši misija – tai ne tik žvilgsnis į mokslo ateitį. Tai ir priminimas, kad kiekviena didelė kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio, o kartais tas žingsnis – tai nedidelis, tačiau nepaprastai atkaklus teleskopas, stovintis toliausiame mūsų natūralaus palydovo kampelyje ir klausantis Visatos tylos.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
