Vasara – tai nerūpestingų kelionių, išvykų į gamtą ir ilgesnių vakarų su augintiniu metas. Tačiau vos prasidėjus rudeniui daugeliui šunų tenka patirti naują iššūkį – ilgas valandas namuose praleisti vieniems. Tai, kas žmogui atrodo natūralu, šuniui gali tapti dideliu išbandymu. Nerimas, lojimas, baldų draskymas ar net sveikatos sutrikimai – visa tai dažni ženklai, jog keturkojis nesupranta, kodėl šeimininkas jį paliko. Vis dėlto išmokyti šunį vienatvės galima, svarbiausia – kantrybė, nuoseklumas ir ramus požiūris.
Vasaros džiaugsmai ir rudens iššūkiai
Atostogos yra puikus metas stiprinti ryšį su nauju šeimos nariu. Tuo metu šeimininkai turi daugiau laiko komandų mokymui, žaidimams ir bendravimui. Tačiau ši nuolatinė draugystė virsta rizika vos prasidėjus darbams ir mokslo metams. Šuo, nepratęs būti vienas, patiria šoką – pradeda loti be perstojo, draskyti daiktus ar net šlapintis iš streso. Tai nėra neklusnumas, tai – nerimo reakcija. Todėl pereinamasis laikotarpis turi būti švelnus ir suplanuotas. Kuo anksčiau šuo supras, kad vienatvė nėra pavojinga, tuo lengviau bus visai šeimai.
Šuo namuose: pirmieji žingsniai į ramybę
Vienatvės mokymasis reikalauja nuoseklumo. Pirmiausia reikia sukurti šuniui jaukią erdvę – tai gali būti guolis ramioje namų vietoje, mėgstamas žaislas ar antklodė, kuri kvepia šeimininku. Toliau – palaipsnis atsiskyrimas. Išeikite iš kambario vos kelioms sekundėms, grįžkite ir pagirkite šunį skanėstu. Laiką pamažu ilginkite iki kelių minučių, o vėliau – iki valandų. Taip šuo suvoks, kad šeimininkas visada grįžta, ir nebėra priežasties nerimauti.
Labai svarbu „neutralizuoti“ išeities ženklus. Daugelis šunų ima nerimauti vos pamatę, kad šeimininkas paima raktus ar užsimauna batus. Todėl kartais verta padaryti šiuos veiksmus, bet niekur neiti. Tai išmokys šunį, kad ne kiekvienas pasiruošimas reiškia ilgesnį išsiskyrimą. O svarbiausia – venkite teatrališkų atsisveikinimų ar perdėto džiaugsmo grįžus. Kaip teigia šunų elgsenos specialistas Tomášas Haškovecas, „palikimas ir sugrįžimas turi būti natūrali, kasdienė rutina“.
Būtinas nuobodulio elementas
Žmonės kartais linkę manyti, kad šunį reikia nuolat užimti. Tačiau iš tiesų nedidelė dozė nuobodulio augintiniui yra naudinga. Ji moko savarankiškumo ir ramybės. Tai nereiškia visiško neveiklumo – galima palikti interaktyvius žaislus, kuriuose slepiasi skanėstai, kramtymui skirtus kaulus ar ilgai laiką užimančius užsiėmimus, pavyzdžiui, užšaldytą žaislą su jogurtu ar paštetu viduje. Net įjungtas radijas ar švelni muzika gali sukurti šuniui jaukumo ir buvimo kartu iliuziją.
Kaip užimti šunį, kol jis vienas namuose
Pirmiausia – dėlionės ir interaktyvios lėkštės. Jos priverčia šunį pasukti galvą ir palaiko jį užimtą dešimtis minučių. Antra – kramtymo žaislai bei dantų skanėstai. Jie ramina, stiprina dantis ir padeda nukreipti energiją. Trečia – minkšti žaislai su paslėptu įdaru. Užpildyti juos galima sausu maistu, konservais ar jogurtu ir užšaldyti – tokiu būdu skanėstas bus išgaunamas palaipsniui. Ketvirta – paslėpti gardėsiai. Prieš išeidami paberkite keletą smulkių skanėstų po namus, kad šuo turėtų ką veikti ieškodamas. Tokia veikla ne tik prablaško, bet ir suteikia protinės mankštos.
Kada kreiptis į specialistą
Kartais, nepaisant visų pastangų, šuo ir toliau lošia, graužia baldus ar net žalojasi pats. Tokiais atvejais svarbu suprasti – tai nėra užsispyrimas ar „kerštas“. Tai – gilesnė emocinė problema, vadinama atsiskyrimo nerimu. Tokiu atveju būtina pasikonsultuoti su kinologu, elgesio specialistu ar veterinaru. Profesionalai gali padėti parengti individualų mokymo planą, o prireikus – paskirti gydymą.
Šuns mokymas likti vienam yra procesas, kuris reikalauja laiko ir kantrybės. Tačiau tai investicija į abipusę ramybę: šeimininkas išvengs sugadintų baldų ar kaimynų priekaištų, o šuo įgis svarbiausią įgūdį – pasitikėjimą, kad net ir būdamas vienas jis yra saugus. Galiausiai, kiekvienas sugrįžimas namo taps ne dramatišku palengvėjimu, o natūraliu, ramiai lauktu kasdienybės momentu.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
