Vis dažniau šuo ir katė mūsų namuose užima nebe augintinio, o „kailiniu kūdikiu“ vadinamo šeimos nario vietą. Mes jiems perkame vežimėlius, kvepalus, švenčiame gimtadienius, rengiame fotosesijas ir jau be jokios ironijos vadiname „mano kūdikiu“. Atrodo miela ir nekalta, tačiau veterinarai vis garsiau kalba: ši tendencija, virtusi „fur baby“ kultūra, ribos peržengimo atveju gali ne tik kenkti gyvūno gerovei, bet ir sukelti ilgalaikį skausmą. Tai, kas mums atrodo rūpestis, gyvūnui gali reikšti prarastą laisvę, stresą ir net skausmingas, nereikalingas medicinines intervencijas.
Nuo kiemo sargo iki „vaikelio“
Dar prieš kelis dešimtmečius dauguma šunų ir kačių gyveno kiemuose, soduose ar namuose, bet kaip augintiniai, o ne kaip „šeimos vaikai“. Pasak veterinarinės anesteziologijos specialisto Eddie Clutton, kurio įžvalgos pateikiamos žurnale „New Scientist“, gyvūnų statusas pasikeitė radikaliai: vien JAV šiemet augintinių kostiumams ketinama išleisti beveik milijardą dolerių. Šių išlaidų mastas liudija ne tik augančią pramonę, bet ir vis naują emocinį santykį su gyvūnais.
Clutton primena, kad šiuolaikiniai „fur baby“ yra kilę iš kadaise paprastų, mažų plėšrūnų – Canis ir Felis – kurie žmonėms suteikdavo draugiją, džiaugsmą, padėdavo vaikams mokytis empatijos ir net susipažinti su gyvenimo ciklo realijomis, įskaitant mirtį. Šiandien vis dažniau nebe gyvūnas prisitaiko prie žmogaus, o žmogus mėgina gyvūną įsprausti į vaiko rolę – su visais tą statusą lydinčiais atributais.
Problemų čia atsiranda todėl, kad gyvūnas – ne žmogus, o jo fiziologija ir elgesio poreikiai kardinaliai skiriasi. Kas žmogui atrodo „meilė“, gyvūnui gali tapti kančia.
„Kailinių vaikų“ kultūra – didysis verslas
Knygos Veterinary Controversies and Ethical Dilemmas autoriai šį reiškinį apibūdina kaip ne tik socialinį, bet ir itin pelningą komercinį fenomeną. Jų teigimu, gyvūnų virsmas „visaverčiais šeimos nariais“ paskatino sprogstantį augintinių industrijos augimą ir vis invazines veterinarines paslaugas. Tačiau brangiausia procedūra nebūtinai yra geriausia šuniui ar katei, o noras „duoti mylimam šuniukui viską, kas įmanoma“ dažnai užgožia racionalų vertinimą, ko iš tiesų reikia gyvūnui.
Clutton perspėja: nors dalis veterinarų šią tendenciją mato kaip rimtą gyvūnų gerovės problemą, kiti – o ypač didieji korporacijų akcininkai – mato tik galimybę uždirbti. Dideli finansiniai fondai vis aktyviau investuoja į gyvūnų sveikatos priežiūros sektorių, o auganti paslaugų pasiūla sukuria pavojingą situaciją, kai emociniai augintinių šeimininkų lūkesčiai susitinka su įplaukų siekiančia komercija.
Kai vežimėlis ir spindulinė terapija daugiau kenkia, nei padeda
Clutton pateikia aiškius pavyzdžius, kaip „vaikelių“ kultūra tiesiogiai kenkia gyvūnų sveikatai. Pavyzdžiui, šunų vežimėliai yra naudingi tik vyresniems ar neįgaliems gyvūnams. Tačiau vis dažniau jie naudojami sveikiems šunims, o tai sukelia raumenų atrofiją, sąnarių problemas, nutukimą. Be to, atimdami iš šuns judėjimo laisvę, atimame ir jo galimybę tyrinėti aplinką – o tai ilgainiui kelia nerimą ir frustraciją.
Dar pavojingesnės situacijos kyla, kai emocijos nustelbia sveiką nuovoką. Pasitaiko atvejų, kai senyvam šuniui, sergančiam sunkia ir nepagydoma liga, taikomos agresyvios procedūros – net radioterapija – nors akivaizdu, kad jos neatneš pagerėjimo. Veterinarai įspėja: tai jau ne meilė, o skausmingo proceso pratęsimas vien todėl, kad šeimininkas negali atsisveikinti.
Clutton sako tiesiai: „Vienas dalykas – šeimininko gili meilė gyvūnui, visiškai kitas – veterinaras, kuris tą meilę išnaudoja siūlydamas brangias, skausmingas ir nebūtinai naudingas procedūras pacientui, kuris negali duoti sutikimo.“
Meilė – taip, antropomorfizmas – ne
Veterinarai pabrėžia: niekas nesmerkiamas už tai, kad myli savo gyvūną kaip šeimos narį. Tai natūralu ir sveikintina. Tačiau problema prasideda tada, kai gyvūnui pradedama priskirti žmogiškus poreikius, emocijas ir elgesį. Tuomet priimami sprendimai ne pagal tai, ko reikia gyvūnui, o pagal tai, ką jaučia žmogus.
Didelę įtaką tam daro socialiniai tinklai. Čia gausu „patikimų patarimų“ iš influencerių, kurie neturi jokio veterinarinio pasirengimo, bet drąsiai diagnozuoja, rekomenduoja papildus, procedūras ir terapijas. Dėl to vis daugiau šeimininkų į veterinaro kabinetą ateina su iš anksto „pasiguglintu“ ligos scenarijumi ir net pareikalauja konkrečių tyrimų. Tai apsunkina realios informacijos apie gyvūno būklę surinkimą ir gali lemti visiškai nereikalingas intervencijas.
Veterinarų misija – rasti pusiausvyrą tarp meilės ir sveiko proto
Knygos autoriai pabrėžia, kad šiuolaikinėje gyvūnų medicinoje vienas svarbiausių klausimų – bendravimas tarp šeimininkų ir veterinarų. Geranoriškas šeimininko bandymas padėti savo gyvūnui negali virsti reikalavimu atlikti visas madingas procedūras vien todėl, kad jos egzistuoja. Veterinarai ragina: suteikite specialistams galimybę pamatyti bendrą situaciją ir pasitikėkite jų profesionalumu.
Taip pat skaitykite
Visų šių balsų bendras tikslas aiškus: padėti žmonėms suprasti, kad galima ir reikia mylėti gyvūną kaip šeimos narį, tačiau priimant medicininius sprendimus būtina atsiminti, kad šuo ar katė nėra „mažas žmogus su kailiu“. Tai Canis ir Felis atstovai – su savo poreikiais, ribomis ir teise į gyvenimą be nereikalingo skausmo.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
