Tyliai, bet ryžtingai, Pietų Kaukazas virsta įtakos lauku, kuriame Rusija netenka pagrindo po kojomis. Azerbaidžanas, ilgus metus laikytas Kremliaus sąjungininku, šiandien demonstruoja naują veidą – ambicingą, savarankišką ir vis artimesnį NATO nariams. Politinis ir diplomatinis konfliktas tarp Baku ir Maskvos ne tik aštrėja, bet ir atskleidžia platesnį geopolitinį virsmą regione, kuriame Rusija jau nebėra dominuojanti jėga.
Vienas lėktuvas – daugybė pasekmių
Šių metų konfliktų grandinę pradėjo tragedija, kuri, iš pirmo žvilgsnio, galėjo būti nelaimingas atsitikimas. Gruodį prie Aktau miesto Kazachstane sudužo Azerbaidžano oro linijų lėktuvas Embraer E190. Žuvo 38 žmonės, dar 29 buvo sužeisti. Pradinės versijos kalbėjo apie paukščių spiečių, bet netrukus iškilo kur kas tamsesnė teorija – orlaivis pateko į Rusijos priešlėktuvinės gynybos ugnį, kai ši bandė numušti Ukrainos bepiločius orlaivius netoli Grozno.
Maskva atsakomybės neprisiėmė. Prezidentas Vladimiras Putinas tik pareiškė užuojautą, bet atsisakė pripažinti Rusijos kaltę ar pradėti atsakingųjų paiešką. Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas netruko sureaguoti: „Mes žinome, kas įvyko, ir galime tai įrodyti. Tik klausimas – kodėl Rusija nesiima to, ką padarytų bet kuris atsakingas kaimynas?“ Toks atviras pareiškimas tapo aiškiu signalu – laikai, kai Baku nuolaidžiavo Maskvai, baigėsi.
Sulaikymai, žurnalistai ir „vaisių karas“
Lėktuvo katastrofa buvo tik pradžia. Birželio pabaigoje Rusijos pareigūnai Jekaterinburge sulaikė apie 50 etninių azerbaidžaniečių, kaltindami juos priklausymu nusikalstamai grupuotei. Du sulaikytieji žuvo, keli kiti – sumušti. Azerbaidžanas atsakė ne mažiau ryžtingai: atšaukė rusiškus kultūrinius renginius, surengė reidą Sputnik Azerbaijan redakcijoje, sulaikė žurnalistus, iš kurių du buvo priskirti FSB agentams.
Rusija atsakė įtūžusi – apkaltino Azerbaidžaną dvišalių santykių žlugdymu ir net… pradėjo „vaisių karą“. Pretekstu tapo tariami sanitariniai pažeidimai: į Rusiją neįleista 18 tonų Azerbaidžano persikų, nektarinų ir dalis pieno produktų. Ši ekonominė atsakomybė priminė senus laikus, kai Rusija tokiu būdu baudė nepaklusnius kaimynus.
Aliyevas siunčia žinutę Kremliui ir pasauliui
Didžiausias šių pokyčių simbolis – pats Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Dar neseniai laikytas Kremliaus artimu sąjungininku, šiandien jis atvirai palaiko Ukrainą. „Niekada nesitaikstykite su okupacija – tai svarbiausias patarimas“, – pasakė jis kreipdamasis į ukrainiečius. Azerbaidžaniečiams, kovojantiems Ukrainos pusėje, jis pažadėjo apsaugą nuo baudžiamojo persekiojimo, o tiems, kurie remia Rusiją, – teisines pasekmes.
Ekspertai pabrėžia: Baku šią krizę išnaudoja kaip progą atsikratyti Rusijos įtakos. „Azerbaidžanas dirbtinai kuria krizę tam, kad galėtų išmontuoti Rusijos įtakos struktūras ir tuo pačiu sustiprinti Aliyevo pozicijas šalyje“, – aiškina Rytų Europos studijų centro ekspertas Milošas Bartosevičius. Jo teigimu, tai išmintingas ėjimas – Aliyevas demonstruoja šalies „vidutinės galios“ potencialą tiek savo piliečiams, tiek tarptautinei bendruomenei.
Turkija – naujasis strateginis partneris
Baku žingsniai aiškiai rodo, kur dabar krypsta jų žvilgsnis – į Ankarą. Liepos mėnesį Azerbaidžanas ir Turkija pasirašė naują karinį susitarimą, pagal kurį abi šalys įsipareigoja bendradarbiauti kariuomenių vystymo, technologijų ir karybos srityse. Tai nėra tik diplomatinis gestas – tai signalas Maskvai, kad NATO šalis tampa Azerbaidžano kariniu ramsčiu.
Turkija, nuo seno turinti kultūrinius ir kalbinius ryšius su Azerbaidžanu, dabar žengia į Pietų Kaukazą su realia įtaka. Maskvai tai reiškia ne tik diplomatinį nuostolį, bet ir karinio saugumo riziką.
Pietų Kaukazas tolsta nuo Maskvos
Ir ne tik Azerbaidžanas rodo nugarą Kremliui. Armėnija, kadaise laikyta viena ištikimiausių Rusijos sąjungininkių, pamažu, bet nuosekliai artėja prie Vakarų. Birželį šalį aplankė ES diplomatijos vadovė Kaja Kallas, pažadėjusi 270 mln. dolerių paramą iki 2027 m., bei aptarė vizų liberalizavimo veiksmų planą.
Armėnijos valdžia pradeda suprasti: Rusija – nebepatikima. 2020 m. konflikto metu Maskva neapgynė Jerevano, kai Azerbaidžanas susigrąžino kontrolę virš Kalnų Karabacho. Šiandien, kai Ukraina vis dar degina didžiąją dalį Rusijos resursų, Kremlius negali pasiūlyti nei saugumo, nei ekonominio stabilumo buvusiems savo sąjungininkams.
Ar Kremlius dar turi atsaką?
Susidariusi padėtis palieka Maskvai labai mažai erdvės manevrui. Tradicinės priemonės – diplomatinis spaudimas, ekonominės priemonės ar net energetinis šantažas – Kaukaze prarado veiksmingumą. Azerbaidžanas jau seniai diversifikavo savo energijos eksporto kryptis, ypač glaudžiai bendradarbiaudamas su Europos Sąjunga. Net griežti Rusijos pareiškimai dėl tariamos „provokacijos“ iš Baku pusės šiandien skamba be įprasto svorio – nebegąsdina ir nebeveikia taip, kaip anksčiau. Maskvos įtakos nuosmukį regione dar labiau išryškina jos nesugebėjimas įtikinti net artimiausių partnerių.
Kaukazo šachmatų lenta perbraižyta
Ilgą laiką Pietų Kaukazas buvo geopolitinių šachmatų lenta, kurioje Rusija žaidė baltais. Šiandien žaidimas pasikeitė – figūras perėmė nauji žaidėjai, o partijos strategija – daug dinamiškesnė. Azerbaidžanas iš pasyvaus partnerio virto aktyviu regioniniu žaidėju, gebančiu naudotis krizėmis savo naudai. Kartu su Turkija jis formuoja naują geopolitinį bloką, orientuotą į savarankiškumą ir atsparumą Rusijos įtakai. Šiame kontekste, Rusijai gresia ne tik laikinas pralaimėjimas – jai gresia istorinė pozicijų netektis Kaukazo regione.
Maskva praranda pagrindą – Kaukazas pasikeitė
Vienu metu Pietų Kaukazas atrodė kaip neatskiriama Rusijos įtakos zona. Šiandien ši iliuzija blunka. Azerbaidžanas, pasitelkdamas vidines krizės kortas, kryptingai šalina Maskvos įtaką. Turkija, NATO narė, vis aktyviau žengia į regioną ne tik kaip draugas, bet kaip sąjungininkas. Armėnija, net ir būdama istorinė Rusijos partnerė, atsigręžia į Europą.
Rusija, įstrigusi Ukrainos kare, neturi nei resursų, nei strateginio dėmesio, kad išsaugotų dominavimą šiame regione. Kaukazas, kadaise laikytas Kremliaus kiemu, dabar virsta kovos dėl įtakos aikštele, kurioje Maskva vis dažniau – ne žaidėjas, o stebėtojas.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
