Kaip gyvenimą pakeitė vienas laiškas: skaitymo klubo dalyvė apie sugrįžimą prie knygų ir žmonių

Po darbo dienos daug kas įsijungia serialą arba naršo telefone, tačiau vis daugiau žmonių renkasi kitą ritualą: kelionę į biblioteką ar jaukią skaitytojų grupę. Ten vyksta ne egzaminas ir ne literatūros pamoka, o susitikimas su kitais, kurie nori paprasčiausiai kalbėtis apie tai, kas juos palietė knygose ir gyvenime.

Tokiose grupėse atsiranda istorijų, apie kurias viešai retai kalbama: apie vienatvę, netektis, naujas pradžias ir tylų džiaugsmą atradus „savus žmones“. Viena iš tokių istorijų prasidėjo nuo trumpo bibliotekos laiško į elektroninį paštą.

Nedrąsus žingsnis į nežinomą ratą

Keturiasdešimtmetė Inga (vardas pakeistas) pasakoja, kad skaitymo klubas jos mieste atsirado visai paprastai: biblioteka paskelbė kvietimą susiburti žmonėms, kurie nori daugiau skaityti ir mažiau laiko praleisti prie ekranų. Laiškas, pasak jos, pasirodė tinkamu metu, kai nuotolinio darbo kasdienybė buvo pavertusi dienas vienodomis.

Ilgai dvejojusi ji vis dėlto užsiregistravo, nors, kaip pati sako, labiausiai gąsdino ne knygos, o žmonės. Buvo baimės, kad reikės rodytis „protingai“, cituoti klasiką ar ginčytis dėl autorių, kurių net nėra skaičiusi. Realus vaizdas pasirodė visai kitoks.

Kai knygos tampa tik pretekstu susitikti

Pirmasis susitikimas, anot Ingos, atrodė labiau kaip nedidelis pasisėdėjimas, o ne rimta diskusija. Niekas nereikalavo atsakymų, niekas netikrino, kiek puslapių kas perskaitė, o dalis žmonių atėjo tiesiog iš smalsumo. Knyga buvo tik atspirties taškas kalbėtis apie tai, kuo gyvena kiekvienas.

Per kelis mėnesius grupėje susiformavo įprotis: knyga visada lieka pokalbio fone, o priešakyje atsiduria dalyvių patirtys. Vienam artimesnė vaikystės tema, kitam aktuali santykių ar profesinių pasirinkimų pusė. Tas pats romanas skirtingiems žmonėms atveria visiškai skirtingus klausimus.

Skaitymo klubai Lietuvoje: nuo bibliotekų iki mažų kavinių

Panašių grupių šiandien galima rasti ne tik didžiųjų miestų bibliotekose, bet ir mažesnėse bendruomenėse. Kur nors kultūros centre, mažoje kavinėje ar net virtualioje erdvėje. Registracijos dažniausiai nereikalauja jokio pasiruošimo, o dalyvavimas yra nemokamas.

Bibliotekų darbuotojai pastebi, kad atėję žmonės neretai atsineša ir savo idėjas: pasiūlo temas, autorius, formatus. Taip atsiranda ir specializuoti klubai, pavyzdžiui, skirti tik poezijai, negrožinei literatūrai arba knygoms apie keliones ir istoriją.

Kas traukia suaugusius žmones skaityti kartu

Pati Inga sako, kad ją labiausiai nustebino ne knygų pasirinkimas, o atmosfera. Naujai prisijungę žmonės nėra klausinėjami, kodėl jie čia, ar ką dirba. Pokalbiai dažniau sukasi apie tai, kas šiandien džiugina, ko trūksta, ką priminė konkreti eilutė ar veikėjo pasirinkimas.

Daug dalyvių pripažįsta, kad ilgainiui knygos pradeda padėti įvardyti jausmus. Tai, ką būtų sunku pasakyti apie save, lengviau aptarti kalbant apie veikėjus. Tokiu būdu atsiranda atsargus atvirumas, kuriame nėra spaudimo, tik galimybė būti išgirstam.

Nuo ekrano prie popieriaus: pasikeitę vakarai

Pasak Ingos, anksčiau jos vakarai dažniausiai praeidavo žiūrint trumpus filmukus ir naršant naujienų srautus. Skaitymo klubas tapo priežastimi įsivesti savotišką „susitarimą su savimi“: bent kelias dienas per savaitę skirti laiką knygai, net jei tai tik penkiolika minučių prieš miegą.

Ilgainiui išryškėjo paprastas, bet svarbus pokytis: kai rankoje knyga, mintys ima lėtėti, o dienos įvykiai susidėlioja į aiškesnį paveikslą. Tai lemia ir geresnį miegą, ir mažesnį dirglumą. Tokius mažus pokyčius pastebi ne tik pati Inga, bet ir jos artimieji.

Skaitymas kaip savotiška emocinė higiena

Nors skaitymo klubai nėra terapijos grupės, daug dalyvių juos vadina savotišku saugiu ratu. Čia nėra privaloma dalintis asmeniškomis detalėmis, tačiau galimybė išgirsti kitus padeda atpažinti, kad panašias abejonės ar baimes patiria ir kiti.

Paprastas įprotis kas mėnesį susitikti, perskaityti pasirinktą knygą ir aptarti ją jaukioje aplinkoje tampa emocinės higienos dalimi. Tai būdas užduoti sau klausimus, kuriems kasdienybėje trūksta laiko: ko man iš tiesų reikia, ką noriu keisti, ko ilgiuosi.

Kaip prisijungti, jei jautiesi nejaukiai

Tiems, kurie norėtų išbandyti, bet jaučiasi nejaukiai, Inga pataria pradėti nuo paprastų žingsnių: paieškoti informacijos savo miesto bibliotekos puslapyje ar socialiniuose tinkluose, parašyti trumpą žinutę organizatoriams ir pasitikslinti, ar galima ateiti neskaityti visos knygos.

Kai kurios grupės leidžia prisijungti ir tiems, kurie tik nori pasižiūrėti, kaip viskas vyksta. Pirmą kartą galima daugiau klausytis ir mažiau kalbėti, stebėti, ar patinka atmosfera, ar artimos pasirenkamos temos. Jokio įsipareigojimo dalyvauti visada nėra.

Ką duoda bendras skaitymas ir kodėl jis išlieka aktualus

Nors daug kalbama apie tai, kad žmonės skaito mažiau, realybėje svarbesnis tampa ne puslapių skaičius, o skaitymo kokybė. Skaitymo klubai siūlo būtent tai: erdvę sustoti, įsiklausyti ir dalintis. Jie padeda ne tik atrasti naujų autorių, bet ir artimiau pažinti save.

Inga sako, kad šiandien jai skaitymo vakarai asocijuojasi ne su vienatve, o su bendryste. Nuo vieno laiško bibliotekos puslapyje prasidėjęs sprendimas tapo proga susipažinti su skirtingo amžiaus ir patirčių žmonėmis, su kuriais dabar jungia daugiau nei tik knygų pavadinimai.