Dauguma tėvų svajoja savo vaikams suteikti laimingą ateitį. Tačiau dažnai nepastebime, kad kartu su meile ir rūpesčiu perduodame jiems ir savo senas emocines žaizdas. Neišgyventos vaikystės traumos tyliai įsitvirtina mūsų elgesyje ir auklėjime – formuodamos naują kartą su tomis pačiomis žaizdomis. Ar įmanoma šį užburtą ratą nutraukti?
Pirmas žingsnis – suvokti atsakomybę
Svarbu suprasti: mes nesame kalti dėl traumų, kurios įvyko mums vaikystėje. Tačiau esame atsakingi už tai, ką su šiomis traumomis darome dabar. Jeigu jų negydome, jos ima veikti ne tik mus, bet ir mūsų vaikus. Net jei nieko garsiai neištariame, vaikai jaučia mūsų emocinę būseną. Jie gali pradėti prie jos taikytis – ignoruodami savo poreikius ir emocijas.
Tad jei pastebite, kad jūsų reakcijos į vaikų elgesį dažnai yra stipresnės, nei situacija to reikalauja, verta susimąstyti: gal tai ne apie vaiką, o apie jūsų praeitį?
Vaikystės traumos ir atvirumas sau
Užduokite sau klausimą: „Ar tikrai norėčiau, kad mano vaikas patirtų tas pačias emocijas, kurias patyriau aš?“ Jei atsakymas – ne, vadinasi, metas pažvelgti į savo įsitikinimus, reakcijas ir auklėjimo modelius.
Svarbu nustoti ieškoti kompensacijos iš vaiko. Dažnai norime, kad mūsų vaikai taptų „geresne mūsų versija“ – stiprūs, paklusnūs, sėkmingi. Tačiau tai gali būti mūsų neišsipildžiusių lūkesčių atspindys. Vaikas nėra mūsų tapatybės tęsinys – jis atskiras žmogus, turintis teisę klysti, ieškoti ir būti silpnas.
Valdykite ne vaiką, o savo reakciją
Jeigu jūsų auklėjimo būdai yra šaukimas, tylėjimas ar emocinis šantažas, pagalvokite: ar tai nėra elgesys, kurį patyrėte patys vaikystėje? Jei taip – tai ne jūsų vaikas kaltas dėl to, kad jums sunku valdyti emocijas. Tai – signalas, kad senos žaizdos vis dar gyvos.
Vietoj kontrolės verta rinktis savirefleksiją. Kai pradėsite atpažinti, kurios situacijos jus „sukelia“, galėsite keisti savo reakcijas – ir kurti sveikesnį emocinį ryšį su vaiku.
Pagalba dėl vaikystės traumos – stiprybės ženklas
Psichoterapija nėra silpnumo požymis. Tai drąsus žingsnis, kuris padeda tapti ne tik maitinančiu ar aprengiančiu tėvu, bet ir saugia emocine atrama savo vaikui. Net jei neturite galimybės lankytis pas specialistą, pradėkite nuo paprastų veiksmų: skaitykite, rašykite emocijų dienoraštį, kalbėkite su artimais žmonėmis apie savo jausmus.
Psichologinė higiena turėtų tapti tokia pat įprasta kaip dantų valymas – reguliari ir būtina.
Leiskite vaikui būti savimi
Vaikai neturi vykdyti jūsų neįgyvendintų svajonių. Jei nepriimate jų tokių, kokie jie yra, tai gali reikšti, kad vis dar ieškote pripažinimo sau – jų pagalba. Tačiau tikra meilė yra besąlygiška. Ji neturi būti paremta pasiekimais ar paklusnumu.
Kaip sako psichoterapeutė Laura Markham: „Tėvai perduoda vaikams ne tai, ką sako, o tai, kas jie yra.“ Jei gyvenate su neišgydytu skausmu, vaikas tai pajus – net jei tylėsite. O jūsų išgijimas – tai geriausia dovana, kurią galite jam padovanoti.
Šaltinis: https://www.rbc.ua/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
