Šimtmečius trunkantis ginčas tarp šunų ir kačių mylėtojų netyla iki šiol. Vieni tvirtina, kad šunys – ištikimi, paklusnūs ir gebantys suprasti žmogų geriau nei bet kuris kitas gyvūnas. Kiti sako, kad katės – nepriklausomos, bet turinčios subtilų, vos ne filosofinį intelektą. Abiejų pusių argumentai atrodo tvirti, kol pasitelkiama mokslinė analizė. Naujausi tyrimai parodė, kad šis klausimas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti – ir galbūt būtent katės slepia didesnį protinį potencialą, nei iki šiol manyta.
Kiek neuronų turi mūsų augintiniai: mokslo faktai, kurie keičia suvokimą
Vienas reikšmingiausių tyrimų, pakeitusių požiūrį į gyvūnų intelektą, buvo atliktas dar 2017 metais neurologės Suzanos Herculano-Houzel. Ji tyrinėjo gyvūnų smegenis po jų mirties ir suskaičiavo nervines ląsteles – neuronus, lemiančius mąstymo, emocijų ir sprendimų priėmimo gebėjimus. Rezultatai nustebino net patyrusius mokslininkus.
Paaiškėjo, kad šunų smegenų žievėje yra apie 530 milijonų neuronų, o kačių – apie 250 milijonų. Palyginimui, žmogaus smegenų žievėje yra net 16 milijardų neuronų. Skaičiai tarsi aiškiai rodytų šunų „pranašumą“ – kuo daugiau neuronų, tuo sudėtingesnis informacijos apdorojimas ir emocijų spektras. Tačiau tyrimas parodė ir kai ką dar įdomesnio: ne smegenų dydis lemia intelektą, o neuronų tankis. Pavyzdžiui, lokiai turi kur kas didesnes smegenis nei šunys, bet jų neuronų skaičius panašus į kačių. Tuo tarpu meškėnai, nors turi mažas smegenis, neuronų kiekiu beveik prilygsta šunims – todėl jų elgesys neretai laikomas nepaprastai išradingu.
Šie atradimai privertė mokslininkus permąstyti, ką iš tikrųjų reiškia „gyvūno intelektas“. Ar tai gebėjimas suprasti žmogų, ar gebėjimas išlikti, prisitaikyti ir savarankiškai spręsti problemas?
Taip pat skaitykite
Kodėl šunų ir kačių protas – nepalyginamas
Mokslininkai sutaria: tiesioginis šunų ir kačių intelekto palyginimas neturi prasmės. Tai – dvi visiškai skirtingos rūšys, kurios evoliucionavo skirtingomis kryptimis. Šunys tūkstantmečius gyveno žmogaus draugijoje, todėl išmoko suprasti toną, emocijas ir net žvilgsnį. Jie reaguoja į komandas, laukia pagyrimo, geba skaityti žmogaus nuotaikas. Šunų mąstymas socialus – jų protas sukurtas bendradarbiavimui.
Katės – priešingai. Jos evoliucionavo kaip vienišos medžiotojos, todėl jų intelektas orientuotas į savarankiškumą, reakcijos greitį ir aplinkos analizę. Tai nėra paklusnumo ar draugiškumo trūkumas – tai kitoks proto tipas. Katėms nebūtina vykdyti komandų, kad įrodytų savo gebėjimus. Jos pasižymi įspūdingu gebėjimu planuoti, stebėti, mokytis iš patirties ir pasiekti tikslą be tiesioginių paskatų.
2022 metais Japonijos Azabu universiteto mokslininkai atliko tyrimą, kuris atskleidė netikėtus faktus apie kačių suvokimą. Paaiškėjo, kad katės geba atpažinti savo vardą, atskirti šeimininko balsą nuo kitų ir net suprasti pokalbių toną. Jos žino, kada žmogus liūdnas ar piktas, ir dažnai pasitraukia į šalį, kol emocijos nuslūgsta. Šie rezultatai įrodo, kad katės supranta daug daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Dar naujesni – 2025 metų gegužę paskelbti Tokijo žemės ūkio universiteto tyrimai – parodė, kad kačių uoslė yra nepaprastai jautri. Jos geba ne tik atskirti pažįstamus ir nepažįstamus žmones pagal kvapą, bet ir atpažinti savo globėjo kvapą net tada, kai žmogaus nėra šalia. Tai įrodo, kad jų pasaulio suvokimas remiasi kitais, mums mažiau pastebimais pojūčiais.
Kiekvieno augintinio intelektas – unikalus
Nors šunys dažnai atrodo „protingesni“ dėl savo paklusnumo, o katės – „išmintingesnės“ dėl nepriklausomybės, abu šie gyvūnai turi nepaprastą protinį potencialą. Skirtumas tas, kaip žmogus tą potencialą panaudoja.
Šunims būtini kasdieniai pasivaikščiojimai ir aktyvumas. Jie mėgsta žaidimus, kurie lavina jų kvapų pojūtį – pavyzdžiui, paslėptų skanėstų paiešką. Komandų mokymasis jiems ne tik smagus, bet ir stiprina ryšį su šeimininku. Teigiamas pastiprinimas – pagyros, paglostymai, skanėstai – veikia šunis efektyviausiai. Tokiu būdu jie jaučiasi saugūs, vertinami ir motyvuoti.
Katėms reikia visai kitokio požiūrio. Jų protą lavina interaktyvūs žaidimai, kuriuose jos gali persekioti, šokinėti, laipioti ar gaudyti grobį primenančius objektus. Katėms būtinos vertikalios erdvės – lentynos, bokšteliai, tuneliai. Ten jos jaučiasi saugios ir gali stebėti aplinką iš aukštai, taip pat – išlieti energiją. Nors katės dažnai atrodo abejingos, jos įsimena žmogaus elgesį ir net geba „atkeršyti“ ar parodyti nuoskaudą, kai jaučiasi nuskriaustos.
Gyvūnų elgsenos ekspertai pabrėžia, kad intelektas pasireiškia ne per paklusnumą, o per gebėjimą prisitaikyti. Šunys tai daro per bendravimą, o katės – per išradingumą. Todėl iš tiesų nei vieni, nei kiti nėra „protingesni“ – jie tiesiog protingi skirtingai.
Šunų ir kačių protas – mūsų pačių veidrodis
Galbūt svarbiausia pamoka, kurią suteikia šie tyrimai – ne tai, kas laimi ginčą, o ką iš to suprantame apie save. Šunys atspindi žmogaus poreikį bendrauti ir priklausyti grupei. Katės primena apie savarankiškumą, laisvę ir vidinį pasaulį. Abu šie gyvūnai mus moko empatijos – tiesiog skirtingais būdais.
Tad kitą kartą, kai šuns mylėtojas pasakys, kad jo augintinis išmintingesnis, o katės šeimininkas – kad jo murklė tiesiog „nesiterlioja su kvailystėmis“, verta prisiminti: moksliškai žvelgiant, abi pusės teisios. Tiek šuo, tiek katė yra protingi – tik jų mąstymas pasireiškia kitokia kalba.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
