Nors sausumos plotai dažniausiai yra aiškiai padalinti ir užregistruoti (nepaisant retų ginčų), vandenyno padėtis yra visiškai kitokia. Techniškai didžioji vandenynų dalis nepriklauso niekam, tačiau tam tikros šalys turi jurisdikciją ir išskirtines teises į tam tikras jūros teritorijas. Šis sudėtingas pasidalinimas yra apibrėžtas tarptautiniais Jungtinių Tautų (JT) įstatymais, kurie reguliuoja, kaip valstybės gali naudotis jūra, jos ištekliais ir dugnu. Tai esminis klausimas ne tik žvejybai, bet ir pasaulio ekonomikai bei aplinkos apsaugai.
Teritorinės jūros: suverenitetas ir nekaltas praplaukimas
Pagal JT Jūrų teisės konvenciją (UNCLOS), pakrantės arba salynų valstybės turi visišką suverenitetą per savo teritorines jūras. Tai yra vandenys, besitęsiantys iki 22 km (12 jūrmylių) nuo jų krantų linijos. Šis suverenitetas apima ne tik patį vandenį, bet ir orą virš jo bei jūros dugną. Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje Karūna pasisavina nuosavybės teisę į beveik visus vandenis iki 22 kilometrų, o asmenys, norintys juos naudoti uostams, vėjo jėgainių parkams ar akvakultūrai, turi prašyti nuomos sutarties.
Šis suverenitetas yra beveik toks pat, kaip ir sausumoje, tačiau yra viena svarbi išimtis: kitų valstybių laivai turi teisę į „nekaltą praplaukimą“. Tol, kol laivai neužsiima šnipinėjimu, ginklų naudojimu, žvejyba ar kitomis priešiškomis veiklomis, jie gali laisvai kirsti šią jūros teritoriją. Vidinės valstybės, kurios neturi jūros prieigos, neturi teritorinių vandenų, bet pagal tarptautinę teisę turi teisę naudotis jūra tranzitu.
Išskirtinės ekonominės zonos: ištekliai ir atsakomybė
Už teritorinių jūrų ribų esanti jūros teritorija vadinama išskirtinėmis ekonominėmis zonomis (IEZ). Jos tęsiasi iki 370 km (200 jūrmylių) nuo kranto. Šiose zonose šalys neturi visiško suvereniteto, tačiau turi išskirtines teises ir jurisdikciją.
Taip pat skaitykite
Pavyzdžiui, IEZ suteikia teisę žvejoti, išgauti naftą ir dujas, tiesti povandeninius kabelius, statyti dirbtines salas ir vėjo jėgainių parkus. Taip pat valstybės tampa atsakingos už aplinkos apsaugos priemones ir žvejybos kvotų nustatymą. Turėdama daug užjūrio teritorijų, tokių kaip Gvadelupa ir Prancūzijos Polinezija, Prancūzija gali pasigirti didžiausia IEZ pasaulyje. Nors kitos šalys gali žvejoti šiose zonose, jos privalo griežtai laikytis priimančiosios šalies nustatytų taisyklių ir kvotų.
Atviroji jūra ir jos gyventojai: teisinės neapibrėžtumo vandenys
Dar toliau už IEZ ribų prasideda atviroji jūra – tarptautiniai vandenys, kuriems netaikoma jokia konkreti valstybės jurisdikcija. Ši sritis sudaro du trečdalius viso pasaulio vandenyno. Bet kas gali naudotis atvirąja jūra kelionėms, žvejybai ar tyrimams, jeigu tik laikosi tarptautinių įstatymų ir konvencijų.
Deja, tik nedidelė dalis (apie 1,2 proc.) tarptautinių vandenų šiuo metu yra apsaugota. Siekdami pakeisti šią padėtį, JT nariai 2023 m. susitarė priimti Atvirosios jūros sutartį (angl. High Seas Treaty), kurios tikslas – sustiprinti biologinės įvairovės apsaugą šiose milžiniškose jūros teritorijose. Iki 2025 m. rugsėjo mėnesio prie šios sutarties jau buvo prisijungusios 60 šalių. Kalbant apie pačius jūrų gyventojus, nors nuo mažo planktono iki milžiniškojo mėlynojo banginio laisvai plaukiojančių gyvūnų neįmanoma turėti nuosavybės teise, per metus sugaunama daugiau nei trilijonas laukinių žuvų, kurios tampa teisėtu jas sugavusio asmens turtu.
Šaltinis: unian.ua
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
