Laimė ir meilė gali ateiti bet kuriame amžiuje, tačiau tik tada, kai žmogus priima save tokį, koks yra. Vis dėlto egzistuoja viena klaida, kurią daro vyresni žmonės ieškodami meilės, ir būtent ji dažniausiai sugriauna net pačius perspektyviausius santykius. Ši klaida nėra susijusi su išvaizda ar metais pase – ji slypi elgesyje, kuris prasilenkia su vidine branda ir gyvenimo patirtimi.
Klaida, kurią daro vyresni žmonės ieškodami meilės, yra savo amžiaus neigimas
Daugelis subrendusių moterų kartoja frazes „širdyje esu jauna“ arba „moteriai tiek metų, kiek ji atrodo“. Nors tai skamba viliojančiai, tokie pasakymai dažnai tampa saviapgaule. Moteriai tiek metų, kiek jai iš tikrųjų yra – 50, 60 ar daugiau. Ir tai visiškai normalu.
Galima atrodyti puikiai, būti išpuoselėtai ir stilingai, tačiau tuo pačiu jaustis vienišai. Jei vienatvė yra sąmoningas pasirinkimas, tai nėra problema. Tačiau jei širdis trokšta artumo, o santykiai nuolat nutrūksta, verta savęs paklausti – ar čia nepasireiškia ta pati klaida, kurią daro vyresni žmonės ieškodami meilės?
Literatūros pamoka apie meilę ir orumą
Šią klaidą taikliai aprašė Guy de Maupassant romane „Mielas draugas“. Jame pasakojama apie romaną tarp aferisto ir ponios Walter – subrendusios, išvaizdžios, pasiturinčios moters. Ji buvo apkūni, elegantiška, turinti statusą ir vidinį svorį.
Tačiau įsimylėjusi ji ėmė elgtis kaip mergaitė – vadino save „paukštyte“, „mergaite“, kalbėjo vaikišku balsu, šveplavo, bandė atrodyti žaisminga. Autorius šį laikotarpį apibūdina kaip absurdišką pavasarį po ramaus rudens. Disonansas tarp išvaizdos, amžiaus ir elgesio tapo toks stiprus, kad mylimasis ėmė jos gėdytis ir vengti. Taip pasireiškė klasikinė klaida, kurią daro vyresni žmonės ieškodami meilės.
Kodėl vaikiškas elgesys brandžiame amžiuje atstumia
Apkūni graži moteris yra vienas dalykas. Stora, kikenanti, vidutinio amžiaus mergina – visai kas kita. Vaikiškas elgesys brandžioje moteryje atrodo komiškai, jis griauna jos įvaizdį ir atima orumą. Tai neatitinka nei gyvenimo patirties, nei vidinės stiprybės.
Meilė brandoje ateina ne per Džiuljetos koketavimą, o per karalienės Didonės laikyseną, aistrą ir ramų pasitikėjimą savimi. Tos moterys, kurios nevaidina mergaičių, o priima savo amžių kaip pasiekimą ir atlygį, antrąją pusę randa kur kas dažniau.
Brandos priėmimas yra raktas į laimę
Laimę randa tos, kurios nenusikelia į vaikystę. Jos nekalba plonu balsu, nestriksi ir nemėgdžioja paukščių. Jos su karališku orumu priima savo amžių, vardą, patirtį, išbandymus ir prigimtį. Būtent tai ir paneigia klaidą, kurią daro vyresni žmonės ieškodami meilės.
Tobulėti, puoštis, gerbti save – būtina. Tačiau apsimetinėti kažkuo kitu – pražūtinga. Kaip tikėjo senovės skandinavai, pagrindinė laimės sąlyga yra atitikti save. O asmeninė laimė, be jokios abejonės, gali būti surasta bet kuriame amžiuje.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
