Pasaulis žvelgia į Pekingą, tačiau kažkodėl mes atsukame nugarą: Europos Sąjunga sutiko perkelti vienadienį ES–Kinijos viršūnių susitikimą į Kiniją, atsižvelgdama į Pekino norą parodyti dominavimą. Eksperto dr. Adriano Bronos žodžiais, tai – „Europos nesėkmė“: ES „sutinka su visomis Kinijos sąlygomis“, pasimeta diplomatiniame kare ir keičia pozicijas.
Kodėl ES pasiduoda?
Trumpas susitikimas – tik 24 valandos Paryžiuje suplanuoto renginio. ES pirmininkė Ursula von der Leyen patvirtino, jog prekybos santykiai su Kinija pasiekė inflekcijos tašką. 2024 m. ES deficitas su Kinija išaugo iki rekordinių 305,8 mlrd. eurų. Vien paminėti nepakanka – bendrų sprendimų, kuriems pritaria abi pusės, kol kas nėra.
Dr. Brona atkreipia dėmesį: ES galėjo atsisakyti keliauti – parodyti principingumą ir priminti: mes ne visada sutinkame su valstybės požiūriu.
Santykiai ir sankcijos – kas vyksta fone?
Per pastaruosius metus ES įtraukė į sankcijų sąrašą net 18 šalių Rusijoje veikiančių Kinijos kompanijų bei bankų dėl jų indėlio į Rusijos karo mašiną. Kita vertus, ES ėmėsi tyrimų dėl Kinijos subsidijuojamų prekių ir EV eksporto, o Kinija atsakė muitų didinimu ir grasinimais dėl retųjų žemių eksporto – dalis sisteminės ekonominės žalos, kurią jaučia Europos pramonė.
ES lyderiai, įskaitant von der Leyen ir Portugalijos premjerą António Costa, pareikalavo nuoširdžių veiksmų – ne žodžių – taip pat ragina Kiniją panaudoti savo įtaką, kad pabaigtų Rusijos agresiją Ukrainoje.
Kinija žvelgia iš jėgos pozicijos – ką tai reiškia Europai?
Viršūnių susitikimo perkėlimas į Pekiną yra aiškus signalas. Be to, Kinijos prezidentas Xi Jinpingas pabrėžė, kad reikia „tinkamai spręsti nesutarimus“, įspėdamas ES „dešimt kartų pagalvoti prieš atsiribojant“. Tokiomis aplinkybėmis ES gali daryti tik ribotas nuolaidas, tačiau nesprendžia esminių problemų. Dr. Brona ragina matyti tokį elgesį kaip ES pasidavimo poziciją, kuri signalizuoja silpnumą.
Europos Sąjunga jau keletą metų eina praktinės politikos keliu. Dar 2019 m. Kinija buvo pavadinta „partneriu, konkurentu ir sisteminiu varžovu“. Tačiau reali politika reikalauja ne tik žodžių, bet ir veiksmų.
ES pradėjo naudoti antidempingo įrankius, sankcijas ir tyrimus. Vis dėlto Pekinas tai traktuoja kaip kliūtis, siekiant priversti ES atsisakyti savo veiksmų. Jei Europos Sąjunga aiškiai neparodys savo pozicijos, Kinija ir toliau diktuos taisykles: kontroliuos retųjų žemių tiekimą, subsidijuos eksportą ir darys įtaką globaliems tiekimo tinklams. Toks scenarijus gresia Europai milžiniškais ekonominiais ir strateginiais nuostoliais.
Potencialūs sprendimai – ar ateis nauja Europos strategija?
Ekspertai siūlo: ES turi įvesti antikoercijos instrumentą, principą „tie patys – tais pačiais“, taip parodydama, kad nebijos atsakomybės prekybos kare. Reikia daugiau nei švelnių ataskaitų – reikia aiškaus atsako. ES taip pat siekia diversifikuoti prekybą – kuriamos partnerystės su Japonija, ASEAN, Lotynų Amerika – kad sumažintų priklausomybę nuo kinijos rinkos.
Ką tai reiškia eiliniam europiečiui?
Nepaisant diplomatinių nuomonių ir aukšto lygio susitikimų, skaudžiausi padariniai jaučiasi žmonėms: kilus sankcijoms EV arba retųjų žemių importo trikdžiams, kainos gali šoktelėti, o darbo vietos prarandamos. Be to, Europoje daug pramonės – nuo automobilių iki telekomunikacijų – priklauso nuo trumpų tiekimo grandinių, atsiliekančių nuo kinijos manipuliacijų.
Kinija naudoja silpną Europos vienybę
Nors Europos Sąjunga dažnai kalba viena bendra pozicija, Kinijos atveju vienybė ima braškėti. Vokietija, kurios eksportas į Kiniją itin didelis, ilgą laiką priešinosi griežtesnėms sankcijoms Pekinui. Tuo tarpu Prancūzija ir Nyderlandai pastaraisiais metais ėmė raginti atsiriboti nuo strateginės priklausomybės. Šis nesuderinamumas suteikia Kinijai galimybę manipuliuoti derybomis, pasinaudoti didesnių narių interesais ir išvengti bendrų spaudimo priemonių. Ekspertai įspėja – jei ES nesugebės kalbėti vienu balsu, Kinija tai išnaudos iki paskutinio cento.
Europos žaliasis kursas – Kinijos rankose?
Ironiška, tačiau daugelis Europos žaliųjų iniciatyvų iš esmės priklauso nuo kiniškų gaminių: saulės panelių, vėjo turbinų dalių, baterijų ir reikiamų žaliavų tiekimo. Nors ES nori skatinti žaliąją ekonomiką, didžiulė šių technologijų dalis pagaminama Kinijoje, kuri pati veikia subsidijų pagrindu. Tokia priklausomybė silpnina ES poziciją derybose: vienas spaudimas Kinijos eksporto kanalams – ir Europos žaliasis kursas tampa pažeidžiami. Dėl to susiduriama su kebliu paradoksu: viena vertus, norime atsiriboti nuo nesąžiningos prekybos, kita vertus – be Kinijos to padaryti praktiškai negalime.
Technologijų saugumas – pamiršta diskusija?
Kol ES politikai koncentruojasi į tarifus ir prekybos disbalansą, technologijų saugumas išlieka opia, tačiau per mažai aptariama tema. Kinijos kompanijos, tokios kaip „Huawei“ ar „ZTE“, jau daugelį metų kelia abejonių dėl kibernetinio saugumo, tačiau jų produktai vis dar cirkuliuoja Europos rinkoje. Nors kai kurios šalys jau uždraudė šių gamintojų įrangą 5G tinkluose, bendra Europos pozicija šiuo klausimu vis dar neaiški. Be aiškių saugumo gairių, ES rizikuoja tapti ne tik ekonominiu, bet ir informaciniu taikiniu.
Kas laukia toliau?
Po šio viršūnių susitikimo ES turės apsispręsti – ar ir toliau žaisti pagal Kinijos taisykles, ar imtis veiksmų, net jei tai reikštų trumpalaikius ekonominius nuostolius. Vien simboliniai žingsniai ar diplomatinės frazės jau nebeveikia. Jei norime būti geopolitiniu žaidėju, turime veikti kaip vieningas darinys, ginantis savo interesus tiek Pekine, tiek Briuselyje. Kitaip sakant – ateina laikas pasirinkimui: principai ar trumpalaikė nauda.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
