Kai ekrane pamatote tai, ką jautėte, bet negalėjote paaiškinti
Yra toks jausmas, kai įeinate į mišką ir kažkas pasikeičia. Kvėpavimas sulėtėja. Mintys nutyla. Pasaulis už miško ribų tampa tolimas ir nebesvarbus.
Daugelis tai patyrėme, bet retai kas sugeba tai perteikti. Mindaugas Survila sugebėjo. Jo filmas „Sengirė” nėra pasakojimas apie mišką. Tai pats miškas, perkeltas į ekraną.
Ketverius metus truko šio filmo kūrimas. Ketverius metus filmavimo grupė laukė tinkamo momento, tinkamos šviesos, tinkamo gyvūno žvilgsnio. Ir tas laukimas jaučiasi kiekviename kadre.
Tai ne eilinis gamtos filmas ir tai suprato ne visi
Kai „Sengirė” pasirodė kino ekranuose, dalis kritikų liko nusivylusi. Trūksta naratyvo, sakė jie. Scenos per lėtos. Kur kraujas, kur drama, kur įtampa.
Taip pat skaitykite
Jie laukė BBC dokumentikos. Jie laukė Davido Attenborough balso, paaiškinančio kiekvieną judesį. Jie laukė to, ką jau buvo matę šimtus kartų.
Bet „Sengirė” nėra BBC dokumentika. Ji niekada ir neketino tokia būti. Tai poezija. Tai meditacija. Tai kvietimas tiesiog būti miške, o ne gauti informacijos apie jį.
Skirtumas yra milžiniškas. BBC dokumentika pasakoja istoriją. „Sengirė” leidžia jums ją patirti patiems.
Kas padaro šį filmą tokį ypatingą
Pirmiausia yra tyla. Filme nėra jokios muzikos. Jokio pasakotojo balso. Tik miško garsai, kuriuos sukūrė garso režisierius Saulius Urbonavičius. Ir tai keičia viską.
Kai nėra muzikos, kuri diktuoja emocijas, jūs pradedate jausti pats. Kai nėra balso, kuris aiškina, kas vyksta, jūs pradedate matyti pats. Tai nepatogu tiems, kurie įpratę, kad filmas jiems viską papasakos. Bet tai neįtikėtinai galinga tiems, kurie pasiruošę tiesiog būti.
Stambūs planai, sulėtinti vaizdai, fantastiškos spalvos. Juodųjų gandrų jauniklių šėrimo scena, kurioje garso režisierius sulėtino ir prislopo viską, kol liko tik tas vienas momentas. Tokių kadrų verta bet kokia „National Geographic” produkcija.
Bet svarbiausia yra tai, ko nematote. Už kiekvieno kadro slypi valandos ir dienos laukimo. Slypi techninės galimybės, kurios dešimtis kartų mažesnės nei BBC biudžetai. Slypi lietuviško filmo kūrėjai, kurie padarė kažką, ko niekas nesitikėjo.
Kai nesupranti, ko iš tikrųjų žiūri
Lengva kritikuoti tai, ko nesupranti. Lengva palyginti su BBC ir pasakyti, kad netempia. Lengva laukti kraujo ir dramos, nes to mokė Holivudas.
Taip pat skaitykite
Bet toks požiūris praleidžia esmę. „Sengirė” nėra lenktynės su didžiosiomis studijomis. Tai visiškai kitas žanras. Tai meninė dokumentika, kuri neklausia, ar jums patiko. Ji klausia, ar pajutote.
Ir tie, kurie pajuto, išėjo iš kino salės kitokie. Tylūs. Susimąstę. Galbūt pirmą kartą supratę, kodėl tie miškai, kuriuos dabar kertame, yra tokie svarbūs.
Kai filmas tampa veidrodžiu
Galbūt „Sengirė” nėra filmas visiems. Galbūt tiems, kurie ieško pramogos, ji atrodys nuobodi. Galbūt tiems, kurie nori informacijos, ji pasirodys tuščia.
Bet tiems, kurie bent kartą stovėjo miške ir jautė kažką, ko negalėjo paaiškinti, šis filmas bus atpažinimas. Bus patvirtinimas, kad tas jausmas buvo tikras.
Mindaugas Survila ketverius metus filmavo mišką, kuris nyksta. Jis įamžino tai, ko mūsų anūkai galbūt nebematys. Ir padarė tai taip, kad net tie, kurie niekada nebuvo sengirėje, galėtų pajusti, ką prarandame.
Tai daugiau nei filmas. Tai liudijimas.
Nuotraukos asociatyvinės © Midjourney
