Kai atrodo, kad viskas griūva ir nebelieka jėgų
Kartais gyvenimas atveda į vietą, kurioje nebelieka kur eiti. Kai problemos kaupiasi viena ant kitos. Kai rytą atsikeli ir nežinai, kaip išgyventi dar vieną dieną. Kai net artimiausių žmonių žodžiai nebepasiekia.
Tokiais momentais daugelis ieško kažko daugiau. Kažko, kas duotų bent truputį ramybės. Malda sunkiu momentu tampa paskutiniu prieglobsčiu tiems, kurie nebemato kito kelio. Ne todėl, kad tai stebuklas. O todėl, kad kartais tiesiog reikia ištarti tai, ko negalime pasakyti niekam kitam.
Šiuos žodžius tyliai taria daugiau žmonių nei galėtumėte įsivaizduoti
Net tie, kurie savęs nevadina tikinčiais, sunkiausiais momentais kartais kreipiasi į kažką didesnio. Tai žmogiškas poreikis, kuris nepaiso religijos ar įsitikinimų. Kai viskas atrodo beviltiška, norime tikėti, kad kažkas girdi.
Malda sunkiu momentu nėra silpnybės ženklas. Priešingai. Tai pripažinimas, kad esame žmonės. Kad mums reikia pagalbos. Kad vieni ne visada galime susitvarkyti.
Ligoninių koridoriuose, vidurnakčio tyloje, prie artimųjų lovų. Šiuos žodžius kartoja tūkstančiai žmonių kiekvieną dieną. Ir nors niekas apie tai nekalba garsiai, šis ritualas išlieka gyvas.
Kodėl būtent žodžiai suteikia ramybę tada, kai niekas kitas nepadeda
Kai ištariame tai, kas skauda, kažkas keičiasi. Mokslininkai teigia, kad malda ar meditacija veikia smegenų sritis, atsakingas už stresą ir nerimą. Bet tiems, kurie meldžiasi, tai ne mokslas. Tai tiesiog jausmas, kad nesi vienas.
Malda sunkiu momentu leidžia išlieti tai, ką nešiojame viduje. Baimes, kurias slepiame. Skausmą, kurio negalime paaiškinti. Nuovargį, kuris kaupiasi metų metus.
Žodžiai, skirti Dievui ar tiesiog tylai, tampa tiltu tarp to, kas nepakenčiama, ir to, kas dar įmanoma. Jie neišsprendžia problemų. Bet leidžia atsikvėpti. Ir kartais to užtenka, kad rytoj atrodytų įmanomas.
Kai slepiame savo silpnumą ir bandome susitvarkyti vieni
Daugelis gėdijasi pripažinti, kad jiems sunku. Ypač vyrai. Ypač tie, kurie visą gyvenimą buvo stiprūs kitiems. Jiems malda atrodo kaip pralaimėjimas. Kaip prisipažinimas, kad nebesusitvarko.
Bet ilgainiui tai, ką slepiame, pradeda slėgti dar labiau. Malda sunkiu momentu gali tapti tuo pirmuoju žingsniu, kai pagaliau leidžiame sau būti silpniems. Kai nustojame vaidinti ir tiesiog esame.
Tie, kurie niekada neleidžia sau sustoti, dažnai sustoja priverstinai. Kai kūnas nebeatlaikė. Kai santykiai subyrėjo. Kai neliko kur bėgti.
Galbūt tie keli žodžiai gali būti pradžia
Niekas negali priversti melstis. Ir niekas neturėtų. Bet jei kada nors atsidursite toje vietoje, kur nebelieka žodžių, žinokite, kad jūs ne vieni.
Malda sunkiu momentu gali būti bet kokia. Seni žodžiai, kuriuos girdėjote iš senelių. Arba tiesiog tylus prašymas, ištartas savo žodžiais. Svarbu ne formulė. Svarbu tai, kad leidžiate sau būti pažeidžiami.
Galbūt šiandien jums to nereikia. Galbūt niekada neprireiks. Bet jei kada nors ta akimirka ateis, žinokite, kad yra žodžiai, kurie padėjo išgyventi milijonams žmonių iki jūsų. Ir galbūt jie padės ir jums.
Kartais užtenka tiesiog ištarti. Ir leisti tam, kas skauda, pagaliau išeiti.
Nuotraukos asociatyvinės © Midjourney
