Kol pasaulis vis dar bando prisitaikyti prie klimato kaitos keliamų iššūkių, mokslininkai pristato dar vieną nerimą keliantį faktą: mūsų planetos žemynai sparčiai džiūsta, o gėlo vandens atsargos tirpsta greičiau nei spėjame jas papildyti. Satelitų duomenys atskleidžia, jog gėlo vandens netektis ir šio proceso tempas reiškia, kad ateities kartos gali susidurti su fundamentaliu išgyvenimo klausimu: ar užteks vandens pačioms būtiniausioms reikmėms?
Satelitų duomenys piešia niūrų paveikslą
FLAME universiteto (Indija) Žemės sistemų mokslininkas Hrishikeshas Chandanpurkaras, vadovavęs naujam tyrimui, teigia, kad skubūs sprendimai dėl vandens išteklių valdymo tampa neišvengiami. Pasitelkę NASA gravitacinių tyrimų misijų – GRACE ir GRACE-FO – duomenis, mokslininkai ištyrė, kaip nuo 2002 m. kito žemynų vandens balansas. Rezultatai pribloškė net pačius tyrėjus: visų kontinentų (išskyrus Grenlandiją ir Antarktidą) sausros plotai kasmet išsiplečia teritorija, prilygstančia dviem Kalifornijos valstijoms.
Toks spartus džiūvimas nėra natūralus procesas. Tai – tiesioginė žmonijos veiklos pasekmė. Dėl milžiniškos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos sutrikdytas kritulių pasiskirstymas, pakeista upių tėkmė bei masiškai pumpuojamas požeminis vanduo suardė natūralią Žemės vandens apytaką. „Drėgnos“ teritorijos tampa dar drėgnesnės, tačiau „sausos“ džiūsta kur kas greičiau nei šlapios vietovės sugeba papildyti jos netektį.
Požeminio vandens rezervo – vis mažiau
Nerimą kelia ne tik matomi ežerų ir upių pokyčiai. Daug pavojingesnis yra lėtai slenkantis požeminio vandens netekimas. Tyrėjai nurodo, kad net 68 proc. viso žemynuose prarandamo gėlo vandens sudaro požeminio vandens išsiurbimas – pagrindinė priežastis, kurią lemia žmogaus ūkinė veikla. Dėl sutrikusių kritulių modelių žmonės vis dažniau ima kliautis požeminio vandens sluoksniais, tačiau šie rezervuarai nėra tokie, kuriuos galima greitai papildyti. Daugumoje vietovių tokiam užpildymui reikėtų šimtų ar net tūkstančių metų. Tai reiškia, kad jaunos šiandienos kartos gali jau nebeturėti šio resurso, kai joms reikės jį perduoti savo vaikams.
Tyrėjų išvados rodo, kad gėlo vandens praradimas pasiekė tokią apimtį, kad jis jau prisideda prie jūros lygio kilimo labiau nei ledynynų tirpimas kai kuriose pasaulio dalyse. Dėl šio reiškinio kyla tiesioginė grėsmė pakrančių regionų gyventojams, kurių gyvenvietes gali užlieti iškilęs jūros vanduo.
Daugiau ekstremalių reiškinių – mažiau vandens
Per pastaruosius kelerius metus Centrinę Ameriką ir Europą alinę sausros taip pat prisidėjo prie spartėjančio vandens išteklių nykimo. Tyrėjai perspėja, kad, progresuojant klimato krizei, tokie ekstremalūs įvykiai taps vis dažnesni ir intensyvesni. Tokios sausros ne tik sunaikina derlių ir dar labiau skatina žmones pumpuoti požeminį vandenį, bet ir apsunkina natūralų jo papildymą, nes dirvožemis tampa per sausas ir nebepajėgia sugerti net tų kritulių, kurie iškrenta.
„Šiuo metu perteklinis požeminio vandens pumpavimas yra pagrindinė sausros paveiktų regionų išsekimo priežastis. Tai smarkiai sustiprina klimato kaitos padarinius“, – teigia tyrimo autoriai.
Gėlo vandens netektis: ar būsimos kartos nebeturės ką gerti?
Didžiausias pavojus slypi tame, kad kalbame ne apie išteklius, kuriuos bus galima greitai atkurti. Požeminis vanduo yra daugeliui kartų priklausantis turtas, kurį viena karta gali sunaudoti taip, kad kita jau neturės galimybės jo atkurti. Tai reiškia, kad be ryžtingų regioninių ir tarptautinių veiksmų ateities kartos gali atsidurti ties kritine riba – kai net kasdieniams poreikiams nebepakaks gėlo vandens išteklių.
Mokslininkai viliasi, kad šie duomenys paskatins nacionalinius ir tarptautinius sprendimų priėmėjus imtis konkrečių veiksmų. Tarp jų – griežtesnė požeminio vandens naudojimo kontrolė, išmanios drėkinimo sistemos žemės ūkyje ir platesnis inovatyvių vandens taupymo technologijų taikymas miestų infrastruktūroje.
Neabejotina viena – jei nieko nekeisime dabar, gėlas vanduo taps vienu brangiausių ir labiausiai geidžiamų resursų pasaulyje. O tai jau nebe mokslinės fantastikos scenarijus, o realybė, kuri gali pasibelsti į artimiausias ateities kartas.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
