Civilizacija neatsirado per vieną naktį, tačiau klausimas, kodėl būtent tam tikroje pasaulio vietoje žmonės pirmieji ėmėsi žemdirbystės, jau dešimtmečius neduoda ramybės mokslininkams. Kodėl ne Afrikoje, ne Europoje ir ne Azijoje, o regione, vadinamame Derlingasis Pusmėnulis? Atsakymo pėdsakai, kaip paaiškėjo, slypėjo ne senoviniuose laukuose ar gyvenvietėse, o tamsioje oloje, kur tūkstančius metų tyliai augo vienas stalagmitas. Šis „lašantis akmuo“ tapo savotišku klimato dienoraščiu, kuris šiandien leidžia pažvelgti į pačias civilizacijos ištakas.
Olos, kurios prisimena ledynmečio pabaigą
Mokslininkų dėmesį patraukė Hsārok ola, esanti dabartinio Kurdistano teritorijoje. Jos viduje augę stalagmitai sluoksnis po sluoksnio fiksavo aplinkos pokyčius – kritulių kiekį, temperatūrą ir net dulkėtumą. Vienas iš jų apėmė laikotarpį nuo maždaug 18 000 iki 7 500 metų prieš dabartį, kai Žemė pamažu išsivadavo iš paskutiniojo ledynmečio.
Šis laikotarpis yra ypatingas žmonijos istorijai. Būtent tada medžiotojai ir rinkėjai pradėjo keisti gyvenimo būdą, kuris vėliau atvedė prie sėslaus gyvenimo ir žemdirbystės. Iki šiol manyta, kad tai buvo kultūrinis ar technologinis šuolis, tačiau nauji duomenys rodo, kad lemiamą vaidmenį galėjo suvaidinti klimatas.
Klimato impulsai, paskatinę didžiuosius pokyčius
Stalagmito cheminė sudėtis atskleidė itin aiškų vaizdą. Maždaug prieš 14 560 metų regione smarkiai padaugėjo kritulių. Tai matyti iš spartesnio kalcio karbonato kaupimosi, kuris tiesiogiai priklauso nuo vandens lašėjimo intensyvumo. Šiltesnis ir drėgnesnis klimatas reiškė gausesnius augalinius išteklius, palankesnes sąlygas gyvūnams ir, svarbiausia, stabilesnį gyvenimą žmonėms.
Tačiau šis laikotarpis truko neilgai. Apie 12 700 metų prieš dabartį klimatas vėl pasikeitė – tapo sausesnis ir dulkėtesnis. Stalagmite padidėjo bario, stroncio, cinko ir natrio koncentracijos, rodančios dirvožemio eroziją ir sausrą. Šis etapas puikiai sutampa su vadinamuoju Jaunesniuoju driu, staigaus atšalimo periodu, kuris nutraukė ankstesnį atšilimą.
Ypač įdomu tai, kad šie vietiniai duomenys beveik idealiai sutampa su Grenlandijos ledo gręžinių įrašais. Tai itin retas atvejis, kai vienos olos „klimato dienoraštis“ taip tiksliai atspindi pasaulinius klimato svyravimus.
Kai klimatas diktavo žmonių judėjimą
Stalagmito duomenys neatsiejami nuo archeologinių radinių. Netoli esanti Palegawra ola, nutolusi apie 140 kilometrų, buvo naudojama sezoniškai. Archeologai nustatė, kad žmonės čia apsistodavo šiltesniais, drėgnesniais laikotarpiais, o prasidėjus sausroms – palikdavo teritoriją. Grįžimas į šią vietą sutampa su tais pačiais atšilimo etapais, kurie užfiksuoti stalagmite.
Tai leidžia daryti išvadą, kad ankstyvieji žmonės buvo itin jautrūs klimato pokyčiams. Jų gyvenimo ritmas, migracija ir išteklių naudojimas tiesiogiai priklausė nuo aplinkos sąlygų. Kai klimatas tapdavo nepalankus, jie judėdavo, ieškodami geresnių vietų.
Kaip besikeičianti aplinka paruošė kelią žemdirbystei
Mokslininkai pabrėžia, kad Holoceno pradžioje Zagroso kalnai sudarė savotišką ekologinę mozaiką. Skirtinguose aukščiuose ir teritorijose buvo galima rasti atvirų miškų, žolynų, upių slėnių ir derlingų lygumų. Tokia įvairovė skatino judėjimą ir sezoninį išteklių naudojimą.
Gyvendami nuolat kintančiomis sąlygomis, žmonės išmoko prisitaikyti. Jie stebėjo augalų ciklus, suprato, kur ir kada verta rinkti maistą, ir palaipsniui pradėjo kištis į gamtos procesus. Šis lankstumas tapo esmine savybe, leidusia vėliau pasinaudoti stabilesniu klimatu ir pereiti prie sąmoningo augalų auginimo.
Kai klimatas tapo ramesnis ir labiau prognozuojamas, žmonės jau turėjo žinių ir patirties, reikalingos žemdirbystei. Taip Derlingajame Pusmėnulyje ėmė formuotis pirmosios dirbamos žemės ir sėslūs kaimai.
Akmuo, kuris paaiškino civilizacijos paslaptį
Šis stalagmitas tapo tarsi tiltu tarp gamtos mokslų ir archeologijos. Jis parodė, kad civilizacijos gimimas nebuvo atsitiktinis ar vien kultūrinis sprendimas. Tai buvo ilgalaikio klimato spaudimo ir žmonių gebėjimo prisitaikyti rezultatas.
Užuot ieškoję atsakymų vien senoviniuose laukuose, mokslininkai juos rado oloje, kur tūkstančius metų lašėjo vanduo. Ir būtent šis tylus procesas šiandien leidžia suprasti, kodėl žmonija pirmuosius civilizacijos žingsnius žengė ten, kur gamta tam buvo pasiruošusi.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
