Vis dažniau girdime istorijas apie žmones, kurie metų metus kovojo su neaiškiais simptomais, netiksliai parinktu gydymu ar nuolat svyruojančiu cukraus kiekiu kraujyje. Tačiau dauguma net neįtaria, kad svarbiausią atsakymą gali duoti tyrimas, kurį daugelis diabetu sergančių ar rizikos grupėje esančių žmonių vis dar aplenkia. Kalbame apie C-peptido ištyrimą – tą patį, apie kurį net ne visi endokrinologijos pacientai yra girdėję, nors jis gali atskleisti tikrąją kasos būklę daug tiksliau nei pats insulinas.
Kas iš tiesų yra C-peptidas – ir kodėl jo vertė tokia didelė?
C-peptidas – tai 31 aminorūgšties junginys, sudarantis dalį proinsulino molekulės. Kai kasa gamina insuliną, šis iš pradžių egzistuoja kaip proinsulinas, kuriame yra trys dalys: A grandinė, B grandinė ir C-peptidas. Tik tuomet, kai C-peptidas atskeliama, insulinas tampa aktyvus ir patenka į kraują. Svarbiausia detalė – tiek insulino, tiek C-peptido į kraują išsiskiria vienodais kiekiais, santykiu 1:1. Tai reiškia, kad pagal C-peptido kiekį galime tiksliai įvertinti, kiek insulino pati kasa pagamina.
Atrodytų, kodėl tuomet tiesiog nematuojame insulino? Priežastys labai paprastos ir ypač svarbios klinikinėje praktikoje: insulino kiekis kraujyje kinta itin dinamiškai, o gydant diabetą iš išorės skiriamas insulinas visiškai iškraipo rezultatus. Tuo tarpu C-peptidas nepatenka į insulino preparatus, jo pusinės eliminacijos laikas ilgesnis, todėl tyrimas tampa stabilesnis ir patikimesnis. Tai vienas iš tiksliausių būdų įvertinti kasos beta ląstelių funkciją.
C-peptidas padeda atskirti diabeto tipus
Skirtingi diabeto tipai gali atrodyti panašiai, tačiau jų atsiradimo mechanizmai – visiškai kitokie. Tai ir lemia skirtingą gydymą, nuo kurio priklauso paciento savijauta, komplikacijų rizika ir net gyvenimo kokybė. C-peptido tyrimas šioje vietoje tampa vienu tiksliausių diagnostinių rodiklių.
- 1 tipo diabetas: dėl imuninės sistemos atakos beta ląstelės nyksta, todėl C-peptido lygis tampa labai žemas arba visai nepastebimas.
- 2 tipo diabetas: C-peptidas dažnai būna normalus arba padidėjęs, ypač pradinėse stadijose, kai kasa bando kompensuoti audinių atsparumą insulinui.
Šis skirtumas leidžia tiksliai nustatyti diagnozę net ir tada, kai klinikinis vaizdas atrodo neaiškus – pavyzdžiui, suaugusiesiems nustatant LADA (autoimuninį lėtaeigį diabetą), kuris neretai supainiojamas su 2 tipo diabetu.
Kasa dar nepasidavė? C-peptidas parodo, kiek jos jėgų liko
Pacientams, sergantiems bet kurio tipo diabetu, gydymas nuolat keičiasi. Kartais paskiriamas insulinas, kartais – geriami vaistai, o kartais abu kartu. Tačiau tam, kad gydymas būtų kuo efektyvesnis, būtina žinoti, kiek kasos beta ląstelių vis dar geba gaminti insuliną. C-peptidas čia yra auksinis standartas.
Tyrimas leidžia gydytojui nustatyti, kiek dar yra kasos „atsargų“. Jei jų likę daug – galima rinktis vaistus, skatinančius jautrumą insulinui. Jei rezervai išsekę – laikas insulinoterapijai. Tai padeda išvengti tiek nereikalingų vaistų, tiek pavėluoto gydymo.
C-peptidas svarbus ir po kasos ar jos salelių transplantacijos
Pacientams, kurie dėl sunkios ligos ar komplikacijų patiria kasos funkcijos praradimą, kartais atliekama kasa ar jos salelių transplantacija. Tuomet vienas jautriausių rodiklių, rodančių transplantuoto organo veiklą, yra būtent C-peptidas. Jei jo lygis kyla, tai ženklas, kad naujosios beta ląstelės dirba savo darbą.
Diagnostinis įrankis esant neaiškiai hipoglikemijai
Ne mažiau aktualus C-peptido tyrimas pacientams, kuriems pasireiškia neaiškios kilmės hipoglikemijos. Jei kartu su mažu gliukozės kiekiu pakilęs ir C-peptidas, vadinasi, hipoglikemiją sukelia per didelė endogeninio insulino gamyba. Jei C-peptidas žemas – greičiausiai kaltas iš išorės patekęs insulinas.
Insulinoma – kai kasa gamina per daug
Retos, bet klastingos ligos – insulinomos – atveju C-peptidas padeda diagnozuoti naviką. Ir tai vienas patikimiausių kriterijų: sergant insulinoma, padidėja ir insulino, ir C-peptido kiekis, nes navikas pats gamina pernelyg daug insulino.
C-peptidas – nebe tik „atliekos“: naujosios fiziologinės įžvalgos
Ilgą laiką manyta, kad C-peptidas yra tiesiog insulino gamybos šalutinis produktas. Tačiau moksliniai tyrimai rodo priešingai. Jis dalyvauja daugelyje procesų:
- mažina inkstų glomerulų hiperfiltraciją,
- slopina kraujagyslių endotelio uždegimą,
- saugo neuronų mielino dangalą ir skatina jų atsikūrimą,
- gerina nervų ląstelių išlikimą ir jų dauginimąsi,
- veikia raumenų glikogeno kaupimą.
Tuo pačiu paradoksas: sergant 2 tipo diabetu per didelis C-peptido kiekis siejamas su aterosklerozės progresavimu. Vadinasi, šios molekulės poveikis nėra vienareikšmis ir reikia išsamesnių tyrimų, kad ateityje būtų galima parinkti tinkamas terapines dozes.
Svarbu žinoti ir tai, kad C-peptidas iš organizmo šalinamas daugiausia per inkstus. Todėl sergant inkstų nepakankamumu jo koncentracija gali būti dirbtinai padidėjusi.
Kaip atliekamas tyrimas?
Tyrimas paprastas: pacientas atvyksta nevalgius, o iš venos paimamas kraujo mėginys. Kai kuriose gydymo įstaigose atliekamas ir stimuliuotas tyrimas po gliukagono suleidimo – jis parodo, kaip kasa reaguoja į specialų dirgiklį. Vis dėlto ne visur ši procedūra prieinama.
Diagnostika, galinti pakeisti gydymo istoriją
C-peptidas – ne papildomas, o esminis tyrimas, be kurio šiuolaikinė diabetologija būtų gerokai akla. Jis padeda tiksliai nustatyti diabeto tipą, įvertinti kasos funkcijos rezervą, diagnozuoti insulinomą, suprasti hipoglikemijas ir atskleisti realų endogeninio insulino kiekį. Tai instrumentas, leidžiantis parinkti gydymą ne spėjant, o remiantis tiksliais, mokslu pagrįstais duomenimis.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
