Vladimiras Putinas vėl žaidžia seną, bet pavojingą žaidimą – ginklų demonstravimą kaip galios simbolį. Nacionalinės vienybės dieną, minint Maskvos išvadavimo nuo Abiejų Tautų Respublikos kariuomenės metines, jis susitiko su mokslininkais, kūrusiais naująją Rusijos ginkluotę. Stovėdamas priešais Kremliaus Jekaterinos salės kolonas, Putinas paskelbė, kad „Burevestnik“ ir „Poseidon“ taps „istoriniais visam XXI amžiui“.
Tačiau šie žodžiai skambėjo ne tik kaip pasididžiavimas technologijomis – jie buvo signalas. Kaip sako tarptautinio saugumo ekspertas dr. Rafałas Kopećas, tai – ne tiek kalba apie ginklus, kiek apie siekį išlaikyti Rusijos supervalstybės statusą. „Tai karas dėl vietos pasaulio viršūnėje. Nauji branduoliniai nešikliai turi parodyti, kad Rusija neketina pasitraukti iš šios kovos“, – teigia jis.
„Oreshnik“ – iš praeities prikeltas baubas
Pirmasis iš „stebuklingų“ Putino ginklų – vidutinio nuotolio balistinė raketa „Oreshnik“. Ji iki šiol panaudota vos kartą – 2024 m. lapkritį, kai nukrito į Dnipro upę Ukrainoje. Šio tipo raketos Vakarų pasaulyje laikytos praeities reliktu nuo 1987 m., kai JAV ir SSRS pasirašė INF sutartį, uždraudusią tokio nuotolio branduolinius ginklus.
Vis dėlto šios sutarties nebėra – 2019 m. iš jos pasitraukė Jungtinės Valstijos. Todėl „Oreshnik“ tapo ne tiek karine, kiek simboline priemone. „Šis paleidimas turėjo sukelti emocinį efektą. Tai buvo spektaklis, sukurtas socialinių tinklų amžiui – įspūdingi vaizdai, keliantys ir baimę, ir susižavėjimą“, – aiškina dr. Kopećas.
Putino pareiškimas apie serijinę šių raketų gamybą primena šeštąjį dešimtmetį, kai Nikita Chruščiovas gąsdino Vakarus teigdamas, kad sovietinės raketos gaminamos „kaip dešros fabrike“. Šiandien Kremliaus retorika tokia pati – masinė gamyba, technologinis proveržis, grėsmės Vakarų Europai. „Oreshnik“ galėtų pasiekti iki 5000 kilometrų, o tai reiškia, kad teoriškai ji galėtų būti nutaikyta į Europos sostines, ne tik į Ukrainą“, – pabrėžia ekspertas.
„Burevestnik“ ir „Poseidon“: branduolinės technologijos be ribų
Didžiausias Putino pasididžiavimas – du branduoline energija varomi ginklai: kruizinė raketa „Burevestnik“ ir povandeninė torpeda „Poseidon“.
„Poseidon“, dar vadinamas „pasaulio pabaigos torpeda“, gali plaukti tūkstančius kilometrų branduoliniu varikliu, nešdamas milžinišką branduolinę galvutę. Jo greitis ir gylis daro jį beveik neperimamu. Rusijos laivynas jau turi povandeninį laivą „Belgorod“, pritaikytą šiai torpedai, o neseniai pristatytas ir naujas „specialios paskirties“ laivas „Chabarovsk“.
„Burevestnik“ – kita Putino pasididžiavimo priežastis. Pasak Rusijos kariuomenės vado Valerijaus Gerasimovo, paskutinio bandymo metu ši raketa nuskrido net 14 000 kilometrų. Ji taip pat naudoja mažo galingumo branduolinį reaktorių, leidžiantį skristi itin ilgai ir žemai, apeinant priešraketinę gynybą.
Putinas netgi teigė, kad šios technologijos turės „civilinių pritaikymų“ – esą padės išgauti išteklius Arktyje ar net sukurti „būsimą stotį Mėnulyje“. Dr. Kopećas tokį pareiškimą vadina simboliniu gestu: „Tai primena 1960-uosius, kai branduolinės sprogmenys buvo siūlomi naudoti kelių tiesimui ar kalnų sprogdinimui. Šiandien tai – retorinė priedanga, skirta parodyti, kad Rusija tebėra mokslo galybė.“
Vis dėlto realus šių ginklų tikslas – apeiti Vakarų kuriamas gynybos sistemas. Jungtinės Valstijos kuria vadinamąjį „Auksinį kupolą“ – kosmose veikiančią sistemą, galinčią sunaikinti įskriejančias balistines raketas. Todėl Rusija ir Kinija ieško būdų, kaip tokią gynybą pralaužti. „Burevestnik“, gebantis ilgai skristi žemame aukštyje, yra viena iš tokių priemonių“, – teigia ekspertas.
„Sarmat“ ir naujoji Šaltojo karo realybė
Ketvirtasis Putino „superginklas“ – tarpkontinentinė raketa „Sarmat“, dar vadinama „Satan II“. Tai 200 tonų sverianti milžinė, galinti nešti kelias branduolines galvutes. Jos bandymai turėtų prasidėti šiemet, o 2026-aisiais ji, kaip teigia Putinas, bus įtraukta į kovinę parengtį.
Pasak dr. Kopećo, tai nėra techninė revoliucija – „Sarmat“ tėra ankstesnių sovietinių raketų tęsinys. Tačiau Putino retorika – atvirai sovietinė. Jo kalbos apie branduolinius bandymus ir naujus ginklus primena šeštąjį dešimtmetį, kai pasaulis gyveno nuolatinės branduolinės įtampos būsenoje.
Taip pat skaitykite
„Šiandien mes iš tiesų gyvename naujo Šaltojo karo epochoje“, – sako Kopećas. – „Skirtumas tas, kad dabar žaidėjų yra trys: JAV, Rusija ir Kinija. Tai pavojingiausia konfigūracija, nes bet kuriuo metu du gali susivienyti prieš trečią.“
Per ankstesnį Šaltąjį karą JAV ir SSRS, nors ir priešinosi, išlaikė stabilų balansą. Dabar šis balansas išnykęs: JAV gina esamą status quo, Kinija siekia tapti lygiaverte galia, o Rusija desperatiškai kovoja, kad jos neišstumtų iš didžiųjų galių rato. Ši trijų polių sistema, pasak eksperto, yra „nestabiliausia nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos“.
Ukraina – supervalstybių šachmatų lenta
Ukraina šiame žaidime tampa tik viena iš figūrų. 2026 m. Rusijoje planuojama metinė mobilizacija rodo, kad Kremlius ruošiasi ilgalaikiam konfliktui. Tuo pat metu sklinda gandai apie galimą Putino ir Zelenskio susitikimą G20 viršūnių susitikime Pietų Afrikoje.
„Tai klasikinis išsekimo karas,“ – sako Kopećas. – „Rusija daro lėtą, bet apčiuopiamą pažangą. Ir Putinas pats nurodė, kokios trukmės karo jis tikisi – jis lygino dabartinį konfliktą su Didžiuoju Šiaurės karu, kuris truko 21 metus ir padarė Rusiją Europos galybe.“
Ekspertas pabrėžia, kad net jei įvyktų paliaubos, jos būtų tik laikinos: „Rusijai tai būtų pauzė, o ne pabaiga. Šio karo kaina – ne teritorijos, o statusas. Ar Rusija išliks supervalstybe, ar žlugs kaip imperinė galia.“
Naujos galios iliuzijos
Putino „Wunderwaffe“ – tai daugiau nei ginklai. Tai simboliai, skirti parodyti, kad Rusija tebėra technologinė ir karinė jėga. Tačiau, kaip rodo istorija, simboliai ne visada reiškia realią galią. Kaip Chruščiovo „dešros fabrikas“ buvo mitas, taip ir šiandien Putino „stebuklingi“ ginklai gali būti tik politinis teatras, skirtas sukurti baimės atmosferą tiek Vakaruose, tiek Maskvoje.
Tačiau tokios retorikos pavojus akivaizdus – kiekvienas gąsdinimas, kiekvienas bandymas įrodyti „viršenybę“ dar labiau artina pasaulį prie ribos, už kurios prasideda nekontroliuojama eskalacija. Šaltasis karas, regis, grįžo – tik šį kartą jis dar šaltesnis ir nenuspėjamesnis.
