Tas jausmas, kai kažkas taip ir liko nepasakyta
Kartais pagalvoji apie žmogų, su kuriuo jau seniai nekalbėjai. Ne todėl, kad nutiko kažkas blogo. Tiesiog gyvenimas nusinešė į skirtingas puses, o tu vis dar nešiojiesi sakinį, kurio taip ir neištarei. Galbūt tai buvo ačiū. Galbūt atsiprašymas. O gal tiesiog pasakymas, kad tas žmogus tau reiškė daugiau, nei jis kada nors sužinos.
Šiandien žvaigždės primena apie tuos neatsakytus žodžius širdyje. Ne tam, kad kaltintum save. Tiesiog tam, kad pastebėtum – jie vis dar ten. Ir tai normalu.
Tai nutinka daugeliui iš mūsų
Mes visi turime tokių žodžių. Tų, kurie atrodė per dideli momentui. Per svarbūs, kad būtų pasakyti tarp durų. Per trapūs, kad būtų išsakyti per skubų telefono pokalbį. Todėl jie liko. Ir kartais grįžta netikėčiausiais momentais – kai girdi seną dainą, kai užuodi pažįstamą kvapą, kai sapne pamatai veidą, kurio nebematei jau metus.
Neatsakyti žodžiai širdyje nėra tavo silpnybė. Jie yra įrodymas, kad jauteisi. Kad tau rūpėjo. Kad buvai gyvas toje akimirkoje ir norėjai kažką pasakyti, bet aplinkybės ar baimė pasirodė stipresnės.
Kodėl kai kurie žodžiai taip ir lieka neištarti
Dažnai tylime ne todėl, kad nemokame kalbėti. Tylime, nes bijome, kad mūsų žodžiai pakeis kažką negrįžtamai. Bijome būti per daug. Per jautrūs. Per tiesūs. Bijome, kad kitas žmogus nežinos, ką su tais žodžiais daryti. Arba dar blogiau – kad jam jie visai nerūpės.
Kartais atidėliojame, nes tikimės geresnio momento. Tinkamesnės progos. Ramesnio vakaro. Bet tas momentas vis nesiranda, o metai bėga greičiau nei tikėjaisi. Ir vieną dieną supranti, kad tas žmogus jau nebėra šalia. Ne fiziškai, ne emociškai, o kartais – visai.
Neatsakyti žodžiai širdyje kaupiasi ne dėl to, kad esi bailys. Tiesiog kai kuriuos dalykus sunku pasakyti garsiai. Ir tai žmogiška.
Kai tyla tampa sunkesnė nei žodžiai
Ilgai nešiojami žodžiai pradeda sverti. Ne visada tai jauti kasdien, bet jie pasirodo tais vakarais, kai negali užmigti. Tomis akimirkomis, kai žiūri į lubas ir galvoji – o kas būtų, jei tada būčiau pasakęs. Jie grįžta, kai girdi, kad kažkas neteko artimo žmogaus ir supranti, kad laikas niekada nelaukia.
Nepasakyti žodžiai neišnyksta. Jie tiesiog keičia formą. Kartais virsta liūdesiu. Kartais – pykčiu ant savęs. Kartais tiesiog tokiu keistos tuštumos jausmu, kurio nemoki paaiškinti.
Ir nors niekas negali priversti tavęs kalbėti, verta bent sau pripažinti – tie žodžiai egzistuoja. Jie yra tikri. Ir jie tavo.
Galbūt šiandien tiesiog leisk sau tai pajusti
Šis tekstas nėra apie tai, kad skambintum visiems, su kuriais nutilo ryšys. Ne apie tai, kad rašytum laiškus ar verstum save kažką daryti. Kartais užtenka tiesiog pripažinti, kad kažkas viduje liko nebaigta. Ir tai nėra blogai. Tai tiesiog yra.
Neatsakyti žodžiai širdyje kartais lieka visam gyvenimui. Bet galbūt jų prasmė ne būti pasakytais. Galbūt jų prasmė – priminti, kad mokėjai jausti. Kad tau rūpėjo. Kad buvai pakankamai gyvas, kad norėtum kažką pasakyti.
Šiandien žvaigždės nerodo nei atsakymų, nei sprendimų. Jos tiesiog sako – tu ne vienas, kuris nešiojasi tylą. Ir kartais to užtenka.
Nuotraukos asociatyvinės © Midjourney
Horoskopai – tai smagus būdas pradėti dieną ar pasmalsauti apie ateitį, tačiau svarbu nepamiršti, kad tai tėra pramoginio pobūdžio turinys. Jie nėra paremti moksliniais įrodymais ir neturėtų būti traktuojami kaip patikimos prognozės ar patarimai. Mėgaukitės horoskopais kaip įdomia pramoga, bet svarbius gyvenimo sprendimus priimkite remdamiesi savo pačių nuovoka ir logika.
