Žiema odai – tikras išbandymas. Lauke šaltis ir vėjas, viduje – sausas šildymo oras, o tarp jų mes patys dar įterpiame vieną iš labiausiai odą alinusių įpročių: ilgą, karštą dušą su daug putų. Atrodo, kas gali būti blogiau nei sušilti po darbo dienos? Deja, būtent čia prasideda grandininė reakcija, kuri baigiasi tempimu, pleiskanojimu, niežėjimu ir jausmu, kad net pats riebiausias kremas „dingsta“ per kelias minutes.
Didžiausia žiemos klaida – karštas, ilgas dušas su agresyvia kosmetika ir… drėkinimo atidėjimas „vėlesniam laikui“. Šis derinys ardo odos apsauginį barjerą greičiau, nei spėji apsivilkti megztinį.
Kodėl žiemą oda praranda drėgmę dvigubai greičiau
Šildymo sezono metu oro drėgmė patalpose smarkiai krenta. Pridėkime staigius temperatūrų svyravimus – nuo minusinės temperatūros lauke iki šilumos namuose – ir gauname nuolat besiplečiančias bei besitraukiančias kraujagysles. Oda tokį „akordeoną“ jaučia labai greitai.
Viršutinis odos sluoksnis ima greičiau netekti vandens, riebalai tirštėja, o tarpląstelinis „cementas“, sudarytas iš keramidų, cholesterolio ir riebalų rūgščių, skursta. Jei šioje būsenoje darome klaidas duše, poveikis tampa dvigubas: nuplaunami lipidai, pakeliamas pH ir pagreitėja transepiderminis vandens netekimas. Rezultatas – tempimo jausmas, deginimas, šerpetojimas ir makiažas, kuris „užsikabina“ už sausų plotelių.
Pagrindinis kaltininkas – karštas vanduo ir putos
Karštas vanduo tirpdo apsauginius odos lipidus. Stiprios, riebios putos su agresyviais anijoniniais surfaktantais (pavyzdžiui, didelėmis SLS ar SLES koncentracijomis) juos tiesiog nuplauna. Oda lieka „cypiančiai švari“ – daugelis tai palaiko gaivumo ženklu, tačiau iš tiesų tai pavojaus signalas.
Tokioje būsenoje suardomi ryšiai tarp raginio sluoksnio ląstelių, pakyla pH, o net paprastas rankšluostis sukelia mikro pažeidimus. Kitą dieną kūnas niežti po drabužiais, o veidas atrodo pavargęs ir pilkšvas.
Žiemą dušas turėtų būti šiltas, ne karštas – idealu apie 34–37 °C. Vanduo turi būti malonus, bet ne garuojantis, o oda po dušo neturi parausti. Trukmė taip pat svarbi: 5–8 minutės yra visiškai pakankamos. Dušas – tai higiena ir švelnus odos suminkštinimas, o ne termoterapija.
Mažiau putų, „protingesnė“ kosmetika
Oda netrokšta putų – jai reikia balanso. Žiemą verta rinktis prausiklius su švelniais surfaktantais, tokiais kaip betainai ar gliukozidai, papildytus drėkikliais ir emolientais. Putų turi būti nedaug, jos turėtų būti kreminės, o ne „sausinamos“.
Svarbu suprasti ir tai, kad ne visą kūną būtina kasdien plauti su prausikliu. Pažastys, intymios zonos, pėdos ir prakaituojančios vietos – taip, tačiau likusią kūno dalį dažnai pakanka nuplauti šiltu vandeniu arba naudoti gelį kas antrą dieną, jei intensyviai nesportuojate. Kuo rečiau dideli odos plotai liečiasi su stipria puta, tuo stabilesnis išlieka apsauginis barjeras.
Ko žiemą geriau vengti duše
Karštas vanduo – pirmasis priešas. Taip pat reikėtų vengti stipriai parfumuotų gelių su dideliu alkoholio kiekiu, šiurkščių mechaninių šveitiklių ir kietų kūno šepetėlių, ypač kartu su prausikliu. Intensyvus šveitimas ir skutimas vienu metu – dviguba ataka odos barjerui.
Atsargiai ir su eteriniais aliejais, tokiais kaip cinamonas, gvazdikėliai ar mėta. Garuose jie gali dirginti odą ir stiprinti paraudimą. Taip pat klaida veidą plauti tuo pačiu stipriu prausikliu, kuris skirtas kūnui – veido oda reikalauja atskiros, itin švelnios priemonės.
Veidas, kūnas ir galvos oda – skirtingi poreikiai
Duše veidą reikėtų prausti atskirai, naudojant švelnią emulsiją ar gelį su fiziologiniu pH. Kūnui tinka prausikliai su lipidais ir glicerinu, kurie palieka vos juntamą apsauginę plėvelę. Galvos odai – individualiai parinktas šampūnas, tačiau ne karštu vandeniu, nes per aukšta temperatūra skatina riebalų išsiskyrimą ir sausina plaukų galiukus.
Jei naudojate kondicionierių, tepkite jį po kūno prausimo, kad jis nenubėgtų per odą ir nesutrikdytų jos barjero.
Didžiausia klaida po dušo – „pasitepsiu vėliau“
Vos išlipus iš dušo vanduo nuo odos pradeda garuoti, kartu „išsinešdamas“ drėgmę. Todėl galioja auksinė taisyklė: per tris minutes po nusausinimo būtina tepti kremą ar barjerinį balzamą ant dar šiek tiek drėgnos odos. Ieškokite sudėties su keramidais, cholesteroliu ir riebalų rūgštimis.
Labai sausoms vietoms – blauzdoms, dilbiams – galima įlašinti lašelį skvalano ar lengvo aliejaus. Tai vienintelis momentas, kai drėgmę galima „užrakinti“ odoje.
Žiemos dušo ABC
Šiltas, ne karštas vanduo. Mažas kiekis švelnaus gelio tik ten, kur reikia. Veidas – atskirai. Nusausinti švelniai, netrinant. Per tris minutes – kūno losjonas, veido esencija ir kremas. Ši paprasta seka sumažina lipidų netekimą ir padeda išlaikyti drėgmę.
Žiemą dušas gali arba išgelbėti odą, arba ją galutinai išsausinti. Viskas priklauso nuo trijų dalykų: temperatūros, putų kiekio ir to, ar kremas atsiranda laiku. Pakeitus šiuos įpročius, oda nustos niežėti, dings „popierinis“ jausmas, o makiažas vėl gulės lyg antra oda.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
