Atėjus pavasariui, dauguma sodininkų puola švarinti savo sklypus – ravėti, šalinti žoles ir stengtis atsikratyti visko, kas laikoma piktžolėmis. Tačiau ne visos laukinės žolės yra piktžolės. Viena iš jų – mums visiems gerai pažįstama kiaulpienė – gali būti tikras lobis ne tik jūsų sodui, bet ir visai ekosistemai.
Kiaulpienės – ne piktžolės, o sąjungininkės
Nors įprasta manyti, kad kiaulpienės yra piktžolės, kurios gadina veją ar daržo vaizdą, vis daugiau specialistų ragina peržiūrėti šį požiūrį. Geltoni jų žiedai ne tik džiugina akis, bet ir atlieka labai svarbias funkcijas gamtoje.
Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės Karališkoji paukščių apsaugos draugija (RSPB) skelbia, kad per pastaruosius 40 metų lizdus sukanti paukščių populiacija sumažėjo net 600 milijonų individų. Viena pagrindinių to priežasčių – pesticidų naudojimas ir natūralių maisto šaltinių nykimas. Kiaulpienės gali padėti šią tendenciją sustabdyti.
Pirmieji pavasario geltonieji žiedai – gyvybės šaltinis vabzdžiams
Kiaulpienės žydi vienos pirmųjų pavasarį – būtent tada, kai kitos gėlės dar tik ruošiasi sprogti. Tai ypatingai svarbu bitėms, kamanėms, drugeliams ir kitiems apdulkintojams, kuriems šis laikotarpis yra gyvybiškai svarbus. Jei jiems nebus ką valgyti – dalis jų paprasčiausiai neišgyvens iki vasaros.
Taip pat kiaulpienių sėklomis minta ežiai, kiškiai, triušiai, stirnos ir, žinoma, įvairios paukščių rūšys – nuo žvirblių iki varnėnų. Be to, dėl greito plitimo kiaulpienės padeda atkurti augaliją vietose, kur buvo pažeista žemė – ar dėl žmogaus veiklos, ar dėl gamtos stichijų.
Nauda ne tik gyvūnijai, bet ir dirvožemiui
Kiaulpienės priklauso vadinamiesiems pionieriniams augalams – jos pirmos įsitvirtina ten, kur žemė sutrikdyta. Ilga ir stipri šaknų sistema purena dirvožemį, pagerina jo struktūrą ir padidina deguonies kiekį giliau esančiuose sluoksniuose. Tai labai naudinga kitiems augalams, kurie vėliau galės lengviau įsitvirtinti toje vietoje.
Be to, šios gėlės geba iš gilesnių žemės sluoksnių iškelti mineralines medžiagas į paviršių. Vėliau, kai kiaulpienių lapai nudžiūsta ir suyra, šios medžiagos lieka viršutiniuose dirvos sluoksniuose – tai tarsi natūrali trąša.
Užuot skubėję išrauti kiekvieną kiaulpienę, verta pagalvoti, ar tikrai būtina taip elgtis. Palikus keletą žydinčių augalų sode, prisidedama prie visos ekosistemos išsaugojimo, padedama vabzdžiams, paukščiams ir netgi pagerinamas dirvožemio derlingumas.
Tai puikus priminimas, kad ne viskas, kas laikoma „piktžole“, iš tiesų kenkia. Kartais būtent tos, kurių labiausiai stengiamės atsikratyti, gali tapti mūsų sodo sąjungininkėmis.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
