Ar kada susimąstėte, koks jausmas buvo būti kūdikiu? Tačiau, kad ir kaip stengtumėtės, negalite prisiminti jokių detalių? Nauji tyrimai rodo, kad ne tai, jog neturite prisiminimų iš kūdikystės – tiesiog negalite jų pasiekti vėliau gyvenime. Kodėl neatsimename kūdikystės ir kaip tai mus įtakoja suaugus?
Žurnale „Science” ketvirtadienį paskelbtame tyrime dalyvavo 26 kūdikiai nuo 4,2 iki 24,9 mėnesių amžiaus, suskirstyti į dvi amžiaus grupes: jaunesnius nei 12 mėnesių ir 12–24 mėnesių.
Eksperimento metu kūdikiai buvo patalpinti į fMRT aparatą ir jiems po dvi sekundes buvo rodoma daugybė unikalių vaizdų. Tyrėjai siekė užfiksuoti aktyvumą hipokampe – smegenų dalyje, susijusioje su emocijomis, atmintimi ir autonomine nervų sistema.
„Hipokampas yra gili smegenų struktūra, kuri nėra matoma standartiniais metodais, todėl turėjome sukurti naują metodą atminties eksperimentams su kūdikiais MRI aparate”, – sakė pagrindinis tyrimo autorius dr. Nickas Turk-Browne’as, Jeilio universiteto psichologijos katedros profesorius. „Tokie tyrimai anksčiau daugiausia buvo atliekami kūdikiams miegant, nes jie daug juda, negali vykdyti nurodymų ir turi trumpą dėmesio koncentraciją.”
Dr. Simona Ghetti, Kalifornijos universiteto Deivise psichologijos katedros profesorė, kurios tyrimai orientuoti į atminties vystymąsi vaikystėje, pripažino, kad nors daugelis tyrimų jau įrodė kūdikių gebėjimą užkoduoti prisiminimus, šis naujausias tyrimas yra unikalus tuo, kad jis susieja atminties kodavimą su hipokampo aktyvacija. Ghetti nedalyvavo tyrime.
Kaip buvo atliekamas tyrimas?
Po trumpo uždelsimo kūdikiams buvo parodyti du vaizdai vienas šalia kito: vienas iš pažįstamų vaizdų, kuriuos jie jau buvo matę, ir vienas naujas. Tyrėjai stebėjo kūdikių akių judesius, atkreipdami dėmesį, į kurį vaizdą jie sutelkė dėmesį ilgiau.
Jei kūdikis daugiau laiko praleido žiūrėdamas į pažįstamą vaizdą, tai rodė, kad jis jį atpažino, o tai rodo atminties atgaminimą. Jei jie neparodė jokio prioriteto, tai greičiausiai reiškė, kad jų atmintis buvo mažiau išsivysčiusi, teigiama tyrime.
„”kių judesiai buvo naudojami šimtuose kūdikių atminties ir kategorizavimo tyrimų”, – sakė Ghetti. „Kūdikiai žiūri į tai, kas jiems įdomu, o tyrėjai jau seniai pasinaudojo šiuo spontanišku elgesiu, kad gautų informacijos apie atminties funkcionavimą.”
Hipokampo aktyvacijos analizė
Surinkusi pradinius duomenis, komanda išanalizavo fMRT skenavimus kūdikių, kurie ilgiau žiūrėjo į pažįstamą vaizdą, palygindama juos su tais, kurie neturėjo jokio prioriteto. Bandymai buvo atmesti, jei kūdikis nesusikoncentravo į ekraną ir per daug judėjo ar mirksėjo.
Išvados atskleidė, kad hipokampas buvo aktyvesnis vyresniems kūdikiams, kai jie kodavo prisiminimus. Be to, tik vyresni kūdikiai demonstravo aktyvumą orbitofrontalinėje žievėje, kuri atlieka pagrindinį vaidmenį su atmintimi susijusiame sprendimų priėmime ir atpažinime.
„Vienas dalykas, kurį sužinojome apie atmintį suaugusiesiems, yra tai, kad informacija, kurią mes linkę užfiksuoti ir užkoduoti į atmintį, yra dalykai, kurie yra labai svarbūs mūsų patirčiai”, – sakė Kolumbijos universiteto psichologijos katedros profesorė dr. Lila Davachi, kuri nedalyvavo tyrime. „Nuostabus dalykas šiame tyrime yra įtikinamai parodyti hipokampo kodavimo procesus kūdikiams, kai dirgikliai jiems tam tikra prasme yra nesvarbūs.”
Nors vis dar neaišku, kodėl atminties kodavimas atrodo stipresnis kūdikiams, vyresniems nei 12 mėnesių, tai greičiausiai yra didelių kūno pokyčių rezultatas.
„Kūdikio smegenys patiria daug suvokimo, kalbos, motorikos, biologinių ir kitų pokyčių maždaug šiuo metu, įskaitant greitą anatominį hipokampo augimą”, – sakė Turk-Browne’as.
Turk-Browne’as ir jo komanda aktyviai dirba siekdami išbandyti, kodėl smegenys negali atgauti šių ankstyvųjų prisiminimų gyvenime, tačiau jis spėja, kad smegenų apdorojimas kūdikiams gali rodyti, kad hipokampas negauna tikslių „paieškos terminų”, kad surastų atmintį, kaip ji buvo saugoma remiantis patirtimi, kurią kūdikis tuo metu turėjo.
Ką šis etapas reiškia tėvams?
Ghetti ragina tėvus pagalvoti apie kūdikystės poveikį jų vaikams, net jei vaikai negali atgauti prisiminimų, kuriuos patyrė tokiame ankstyvame amžiuje.
Kūdikiai šiuo amžiuje mokosi nepaprastai daug, todėl jie pradeda perimti visą kalbą susiedami garsus su reikšmėmis, sakė Ghetti. Ji pridūrė, kad kūdikiai taip pat formuoja lūkesčius aplink savo šeimos narius ir studijuoja objektų ir juos supančio pasaulio savybes.
Tėvai dažnai mato šį išmoktą elgesį, kai dainuoja tą pačią dainą ar skaito tą pačią knygą, o tai, kaip pažymėjo Davachi, sukelia pažįstamą atsaką vyresniems vaikams.
„Pasikartojimas su kūdikiais atvers didesnį ryšį tarp tėvų ir kūdikio”, – el. paštu sakė ji.
Net jei negalite prisiminti tų ankstyviausių prisiminimų kaip suaugęs, galima teigti, kad mokotės iš tų patirčių, o tai gali būti tiesa tiek neutraliai, tiek emocinei informacijai, sakė Ghetti.
„Tai gali priminti tėvams, kad kūdikystė nėra tuščias laikas ir kad kūdikiai daug mokosi”, – sakė Ghetti. „Vizualinės paieškos galimybių siūlymas gali būti svarbus ugdant mokymosi įgūdžius.”
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
