Naujas tyrimas, paskelbtas žurnale „Molecular Psychiatry“, atskleidė, kad oksitocino nosies purškalas gali sustiprinti kaltės ir gėdos jausmus bei sumažinti norą pakenkti kitiems net tada, kai tai galėtų atnešti naudos. Šie rezultatai rodo, jog oksitocinas turi potencialo koreguojant socialinio ir moralinio elgesio sutrikimus, pastebimus tam tikrose psichiatrinėse būklėse.
Tuo tarpu kitas socialinį elgesį reguliuojantis neuropeptidas – vazopresinas – nesukėlė panašių efektų. Šie hormonai, gaminami pagumburyje, yra gyvybiškai svarbūs reguliuojant emocines reakcijas, sprendimų priėmimą ir elgesį. Tačiau jų poveikis socialinėms ir moralinėms emocijoms skiriasi.
Oksitocinas – „meilės hormonas“
Oksitocinas, dažnai vadinamas „meilės hormonu“, yra susijęs su bendravimu, pasitikėjimu ir empatija. Jis natūraliai išsiskiria per apkabinimus, gimdymą ar žindymą, stiprindamas socialinius ryšius. Priešingai, vazopresinas dažniau siejamas su agresija, teritoriniu elgesiu ir streso reakcijomis, nors tam tikrais atvejais jis taip pat gali skatinti prosocialų elgesį.
Tyrėjai jau seniai domisi, kaip šie hormonai veikia moralinį sprendimų priėmimą, kuris apima empatiją, kaltę ir rūpestį kitais. Naujasis tyrimas suteikia svarbios informacijos apie biologinius žmogaus moralės pagrindus.
Tyrimo eiga ir rezultatai
Tyrime dalyvavo 162 suaugusieji (18–26 metų amžiaus), kurie atsitiktinai gavo oksitocino, vazopresino arba placebo nosies purškalą. Po to jie atliko du užduočių tipus:
- Moralinių emocijų vertinimas: Dalyviai įsivaizdavo situacijas, kuriose jie buvo arba kenkėjas, arba auka, ir įvertino savo jausmus (kaltę, gėdą ir kt.).
- Moralinės dilemos: Dalyviai turėjo nuspręsti, ar pritaria veiksmams, kurie tiesiogiai pakenktų vienam asmeniui siekiant išgelbėti kitus.
Rezultatai parodė, kad oksitocinas padidino kaltės ir gėdos jausmus, kai dalyviai įsivaizdavo save kaip tyčinio pakenkimo kaltininkus. Be to, oksitocinas sumažino dalyvių norą pritarti veiksmams, susijusiems su tyčiniu pakenkimu kitiems. Tokie efektai nebuvo pastebėti nei vazopresino, nei placebo grupėse.
Svarbu pabrėžti, kad oksitocinas veikė tik tuos atvejus, kai žala buvo padaryta tyčia – atsitiktinio pakenkimo scenarijuose tokio poveikio nebuvo.
Terapinis oksitocino potencialas
Tyrimas atskleidė, kad oksitocinas gali būti ypač naudingas asmenims su mažu empatijos lygiu. Šis hormonas padėjo sustiprinti moralines emocijas tiems, kurie jautė mažiau asmeninio distreso. Tokios išvados gali būti naudingos kuriant gydymo metodus asmenims, kuriems būdingi netipiški socialiniai ir moraliniai elgesio bruožai, pavyzdžiui, sergantiems autizmu, ribiniu ar antisocialiu asmenybės sutrikimais.
„Oksitocino gebėjimas sustiprinti moralines emocijas, tokias kaip kaltė ir gėda, bei daryti įtaką moraliniams sprendimams suteikia naujų galimybių terapiniams taikymams“, – pažymėjo tyrimo vadovas Keith Kendrick.
Nors tyrimo rezultatai yra perspektyvūs, yra keletas apribojimų. Dalyviams buvo skiriamos tik vienkartinės oksitocino ir vazopresino dozės, todėl ilgalaikis poveikis liko neištirtas. Be to, moraliniai sprendimai buvo priimami tik hipotetinėse situacijose, o tai gali riboti rezultatų taikymą realiame gyvenime.
Nepaisant to, šis tyrimas atveria naujas galimybes oksitocino naudojimui gydant asmenis, turinčius žemą moralinį jautrumą ar elgesio sutrikimus. Ateityje mokslininkai galėtų ištirti oksitocino poveikį realiose situacijose ir nustatyti jo ilgalaikį poveikį.
Šaltinis: psypost.org/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
