Kai gyvenimas pasisuka netikėta linkme, išbandymai užklumpa ne tik sergantį žmogų, bet ir artimuosius. Danielle Epstein istorija – ryškus pavyzdys, kaip smegenų vėžys gali pakeisti gyvenimą, tačiau tuo pačiu įkvėpti kovoti už viltį ir naujus mokslinius atradimus.
Sunkūs išbandymai poroje
32 metų Danielle ir jos tuometinis vaikinas Jelle Fresen kūrė bendrus ateities planus, kol vieną dieną jų gyvenimą sustabdė žinia apie smegenų vėžį. Jelle, būdamas vos 37-erių, išgirdo sunkią diagnozę, po kurios sekė ilgos operacijos, chemoterapija ir iš naujo mokymasis vaikščioti.
Danielle tuo metu kovojo su panikos priepuoliais ir prastėjančia psichine sveikata. Nepaisant meilės, ji nusprendė nutraukti santykius, nes nebegalėjo susitvarkyti su vidiniu skausmu. Visgi, ryšys tarp jų nenutrūko – ji liko šalia kaip draugė.
Maratonas kaip vilties simbolis
Persikėlusi gyventi į Tailandą, Danielle ieškojo būdo, kaip prisidėti prie pagalbos Jelle. Ji pasirinko bėgimą – nors niekada nebuvo sportininkė, moteris užsibrėžė tikslą įveikti Londono maratoną. Tai ne tik duoklė buvusiam mylimajam, bet ir priemonė rinkti lėšas smegenų vėžio tyrimams.
Pasak Danielle, bėgimas tapo stiprybės simboliu: „Jeigu Jelle galėjo įveikti tokias kančias, aš taip pat galiu įveikti maratoną.“ Treniruotės jai tapo ne tik fiziniu, bet ir psichologiniu iššūkiu, padedančiu susidoroti su praeities skausmu.
Kova dėl geresnio gydymo
Moteris pabrėžia, kad Jungtinė Karalystė turi atsilikusį požiūrį į vėžio gydymą. Pasak jos, būtina daugiau investuoti į mokslinius tyrimus, ieškoti pažangesnių metodų ir suteikti žmonėms realią viltį. Danielle maratonas – tai kvietimas visuomenei atkreipti dėmesį į smegenų vėžį ir būtinybę imtis veiksmų.
Draugystė, kuri išlieka
Nors jie nebe pora, Jelle palaiko Danielle pasiryžimą. Jis pripažįsta, kad iš pradžių abejojo jos galimybėmis nubėgti maratoną, bet dabar mato jos atkaklumą. Abu jie rado būdą išsaugoti ryšį, kuris peraugo į tvirtą draugystę ir tarpusavio palaikymą.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
