Žiovulys – tai vienas iš labiausiai paplitusių fiziologinių reiškinių, kurį mes visi patiriame bent kartą per dieną. Tačiau mažai kas žino, kad žiovulys gali būti užkrečiamas. Kodėl tai taip yra, ir kaip žiovulys susijęs su budrumu ir socialine sąveika? Psichologas Stanislavas Samburskis pateikia įdomias įžvalgas apie šį reiškinį, atskleisdamas, kaip evoliucija susiejo žiovulį su gyvūnų ir žmonių gebėjimu išlikti budriems.
Žiovulys ir budrumas: evoliucija, kuri siekia išlikti
Žiovulys nėra vien tik fizinis atsakas į nuovargį – tai seniausia refleksinė reakcija, kuri pastebima ne tik žmonėms, bet ir daugelio stuburinių gyvūnų elgesyje. Psichologas Stanislavas Samburskis teigia, kad žiovavimas yra glaudžiai susijęs su gyvūnų, gyvenančių būriuose, poreikiu išlikti budriems. Pavyzdžiui, ropliai, jūrų vėpliai, pingvinai ir net paukščiai žiovauja ne tik fiziškai, bet ir socialiai – tai padeda išlaikyti atsargumą ir susikaupimą grupėje.
Mokslininkai pastebėjo, kad žiovulys padeda gyvūnams išlikti budriems, o stebintį žiovavimą, tas pats impulsas paskatina ir kitus žiovauti. Ši reakcija, pasak Samburskio, yra susijusi su veidrodiniais neuronais. Tokia reakcija evoliucijos metu buvo išvystyta, kad grupėje gyventų aktyvūs ir atsargūs individai, pasiruošę greitai reaguoti į bet kokius pavojus.
Žiovulys – socialinis signalas
Žiovulys ne tik stabilizuoja kraujotaką smegenyse, bet ir tarnauja kaip socialinis signalas. Jis rodo kitiems, kad vienas žmogus ar gyvūnas atsipalaiduoja, todėl kiti turėtų tapti aktyvesni ir budresni. Tai ypač svarbu gyvūnų grupėms, kuriose bendravimas ir budrumas gali tiesiogiai nulemti išgyvenimą.
Samburskis atskleidė, kad šis reiškinys gali būti pastebimas ir žmonių elgesyje. Pavyzdžiui, žiovulys gali būti užkrečiamas ne tik fiziškai, bet ir socialiai. Kai matome, kaip kitas žmogus žiovauja, automatiškai mūsų kūnas ima reaguoti tuo pačiu. Tai reiškia, kad žiovulys yra būdas įtraukti socialinę ir emocinę reakciją į mūsų kasdienį gyvenimą.
Žiovavimas ir psichologija: ką sako moksliniai tyrimai?
Stanislavas Samburskis taip pat pabrėžė, kad žiovavimo tendencija yra susijusi su emociniu intelektu. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad draugiški ir komunikabilūs žmonės dažniau užsikrečia žiovuliu, stebėdami kitus, nei tie, kurie turi mažesnį gebėjimą įsijausti į kitų emocijas. Tai rodo, kad žiovulys gali būti ne tik fiziologinis, bet ir psichologinis procesas, kuris atspindi mūsų gebėjimą susitapatinti su kitais.
Įdomu tai, kad žmonės, sergantys psichikos ligomis, tokiais kaip šizofrenija, dažnai neparodo žiovavimo reakcijos, nes jiems sunku susitapatinti su kitų jausmais. Tyrimai parodė, kad šiems asmenims žiovavimas būna kur kas retesnis, o tai atspindi jų socialinę atskirtį nuo kitų.
Apibendrinimas
Žiovulys yra daugiau nei paprasta kūno reakcija į nuovargį – tai svarbus socialinis ir evoliucinis mechanizmas, kuris padeda išlaikyti budrumą tiek gyvūnų, tiek žmonių bendruomenėse. Tai, kad žiovulys yra užkrečiamas, gali rodyti mūsų gilų poreikį palaikyti socialinį ryšį ir būti jautriems kitų emocijoms. Šis reiškinys susijęs su mūsų gebėjimu bendrauti, stebėti aplinką ir reaguoti į pavojus.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
