2025 metai atnešė nerimą keliančias žinias iš poliarinių regionų: Arkties jūros ledas pasiekė rekordiškai žemą žiemos maksimumą, o bendras planetos ledo kiekis taip pat smarkiai sumažėjo. Mokslininkai perspėja, kad ledynų tirpimas turi rimtų pasekmių mūsų planetos klimatui ir ekosistemoms.
Arkties ledynų tirpimas
Remiantis NASA ir Nacionalinio sniego ir ledo duomenų centro (NSIDC) duomenimis, 2025 m. kovo 22 d. Arkties jūros ledas pasiekė žemiausią žiemos maksimumą per visą stebėjimų istoriją. Ledo plotas siekė tik 14,33 milijonus kvadratinių kilometrų, aplenkdamas ankstesnį rekordą, nustatytą 2017 m., kai ledynų plotas buvo 14,41 milijonai kvadratinių kilometrų. Šis sumažėjimas yra daugiau nei 1,32 milijonai kvadratinių kilometrų mažesnis nei 1981–2010 m. vidurkis.
Arkties jūros ledas paprastai plečiasi tamsiais ir šaltais žiemos mėnesiais, tačiau pastaraisiais metais susidaro vis mažiau naujo ledo, o daugiametis ledas nyksta. 2025 m. maksimumas patvirtino ilgalaikę mažėjimo tendenciją, stebimą jau kelis dešimtmečius.
Antarktidos ledynų nuosmukis
2025 m. kovo 1 d. Antarktidos vasaros ledas sumažėjo iki 1,98 milijonų kvadratinių kilometrų, pasiekdamas antrą žemiausią minimumą per visą stebėjimų istoriją. Tai yra 30% mažiau nei 2,84 milijonų kvadratinių kilometrų, kurie buvo tipiški Antarktidai iki 2010 m. Jūros ledo plotas apibrėžiamas kaip bendras vandenyno plotas, kuriame ledo koncentracija yra bent 15%.
Taip pat skaitykite
Globalus ledynų tirpimas ir pasekmės
Abiejų poliarinių regionų ledo sumažėjimas lėmė dar vieną svarbų įvykį – bendras jūros ledo kiekis planetoje pasiekė visų laikų žemiausią lygį. 2025 m. vasario viduryje globalus ledo plotas sumažėjo daugiau nei 2,5 milijonais kvadratinių kilometrų, palyginti su vidurkiu iki 2010 m. Iš viso Žemė prarado tokį ledo plotą, kuris prilygtų visai žemyninei Jungtinių Amerikos Valstijų daliai į rytus nuo Misisipės upės.
Stebėjimo iššūkiai ir metodai
Mokslininkai daugiausia remiasi Gynybos meteorologinės palydovinės programos (DMSP) palydovais, kurie matuoja Žemės spinduliuotę mikrobangų diapazone. Ši natūrali spinduliuotė skiriasi atviram vandeniui ir jūros ledui – ledo danga ryškiai matoma mikrobangų pagrindu pagamintuose palydoviniuose vaizduose. Mikrobangų skaitytuvai taip pat gali prasiskverbti pro debesų dangą, todėl galima kasdien stebėti visą pasaulį. DMSP duomenys papildomi istoriniais šaltiniais, įskaitant duomenis, surinktus 1978–1985 m. su NASA ir Nacionalinės vandenynų ir atmosferos administracijos (NOAA) bendrai valdomu palydovu „Nimbus-7“.
Šie stebėjimai kelia didelį susirūpinimą dėl klimato kaitos poveikio mūsų planetai. Ledynų tirpimas ne tik kelia grėsmę poliarinėms ekosistemoms, bet ir gali sukelti jūros lygio kilimą, ekstremalius oro reiškinius ir kitas neigiamas pasekmes. Būtina toliau stebėti šiuos procesus ir imtis veiksmų, siekiant sumažinti klimato kaitos poveikį.
Šaltinis: scitechdaily.com/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
