Ruduo sodininkams – ne tik gausaus derliaus, bet ir netikėtų išbandymų metas. Kai vaismedžiai apkrauti sunokusiomis kriaušėmis, į kovą dėl saldžiųjų vaisių stoja ne tik šeimininkai, bet ir širšės bei vapsvos. Šie vabzdžiai rudenį tampa ypač aktyvūs – jiems reikia daugiau energijos, todėl saldžių vaisių aromatas tampa neįveikiama pagunda. Kriaušės, turinčios daug natūralių cukrų, neretai tampa pirmuoju jų taikiniu. Tačiau ar įmanoma apsaugoti kriaušes nuo širšių?
Kodėl širšės taip mėgsta kriaušes?
Širšės ir vapsvos nėra tik įkyrūs skraidantys plėšikai – gamtoje jos atlieka ir naudingą vaidmenį, maitindamosi kenkėjais bei dalinai prisidėdamos prie augalų apdulkinimo. Vis dėlto rudenį jų elgesys pasikeičia: šiuo laikotarpiu vabzdžiai masiškai ieško cukringų šaltinių, kad aprūpintų koloniją energija. Kriaušės, ypač sunokusios ir pradėjusios skleisti intensyvų kvapą, tampa natūraliu „restoranu“. Vabzdžiai pragraužia vaisių odelę, o atsiradusios žaizdelės ne tik sugadina estetinę išvaizdą, bet ir atveria kelią bakterijoms bei puvimo procesams.
Prevencija – pirmasis ginklas
Sodininkai, turintys patirties, sutaria: geriausia kova su širšėmis prasideda dar prieš jų invaziją. Pavasarį ir vasaros pradžioje verta kruopščiai apžiūrėti ūkio teritoriją, nes širšės dažnai suka lizdus palėpėse, tuščiuose inkiluose ar kitose uždarose erdvėse. Maži lizdai šiame etape lengvai pašalinami, o taip išvengiama daugybės problemų rudenį.
Ne mažiau svarbi ir sodo higiena. Ant žemės nukritusios kriaušės – tarsi atviras kvietimas širšėms. Supuvę ar pažeisti vaisiai turi būti surenkami reguliariai, nes kitaip jie tampa vabzdžių „maitinimo stotelėmis“, dar labiau viliojančiomis kolonijas apsigyventi šalia.
Natūralūs būdai atbaidyti vabzdžius
Gamta siūlo daugybę subtilių sprendimų. Širšėms nepatinka kai kurie augalų kvapai, todėl sodininkai gali pasitelkti mėtą, levandą, baziliką ar citrinžolę. Šie augalai pasodinti prie kriaušių medžių ne tik papuoš sodą, bet ir taps natūralia apsauga.
Dar viena priemonė – eteriniai aliejai. Paruošus purškalą iš vandens ir kelių lašų levandų ar eukaliptų aliejaus, galima reguliariai apipurkšti kriaušių medžių šakas. Nors šis metodas reikalauja pastovumo, jis yra saugus ir vaisiams, ir aplinkai.

Mechaninės priemonės – tinkleliai ir uždangalai
Kai kuriems sodininkams labiausiai pasiteisina fizinė apsauga. Specialūs vaisių maišeliai ar tinkliniai uždangalai apsaugo kiekvieną kriaušę atskirai arba net visą medį. Šis būdas itin efektyvus, kai siekiama apsaugoti nedidelį kiekį ypač vertingų ar desertinių veislių vaisių. Žinoma, dideliems sodams tai gali būti sudėtingiau, tačiau mažame ūkyje ši strategija dažnai yra patikimiausia.
Spąstai – mažinti populiacijai
Širšių spąstai – dar vienas veiksmingas būdas kontroliuoti vabzdžių skaičių. Paprastas variantas – plastikinis butelis, pripildytas saldaus masalo, pavyzdžiui, cukraus sirupo ar alaus. Į spąstą patekę vabzdžiai paprastai nebeištrūksta. Svarbiausia tokias gaudykles kabinti atokiau nuo medžių, kad vabzdžiai būtų viliojami ne prie vaisių, o į spąstus.
Chemija – kraštutinė priemonė
Kai natūralios priemonės nebepadeda, lieka cheminės priemonės. Insekticidų naudojimas reikalauja ypatingo atsargumo: jie turi būti purškiami tik vakare arba anksti ryte, kai vabzdžiai mažiau aktyvūs. Purškiant reikia vengti tiesioginio kontakto su vaisiais ir visada naudoti apsaugines priemones. Be to, žmonės, alergiški širšių įgėlimams, jokiu būdu neturėtų rizikuoti ir šį darbą patikėti profesionalams.
Ekosistemos pusiausvyra – nepamirštama atsakomybė
Svarbu prisiminti, kad širšės, nepaisant savo agresyvumo, yra gamtos grandinės dalis. Jos naikina kitus vabzdžius kenkėjus ir netiesiogiai prisideda prie sodų sveikatos. Todėl specialistai rekomenduoja ne visišką jų išnaikinimą, o populiacijos kontrolę. Tai reiškia, kad prioritetas turėtų būti atbaidymas ir prevencija, o ne beatodairiškas naikimas.
Ruduo neišvengiamai atneša ne tik derliaus džiaugsmą, bet ir kovą dėl jo išsaugojimo. Kompleksiškai taikant įvairias priemones – nuo sodo higienos iki natūralių repelentų, spąstų ir tinklų – galima pasiekti, kad kriaušės pasiektų stalą, o ne taptų širšių puota. Pagrindinė taisyklė paprasta: pradėti saugotis dar prieš tai, kai vaisiai visiškai sunoksta. Tada širšės turės mažiau šansų paversti sodą savo pietų stalu.
Parengta pagal derlingas.lt straipsnį.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.