„Rusai žudo savus“ – skamba paradoksaliai, bet šiandien tai tapo skaudžia realybe. Nuo pat pirmųjų plataus masto invazijos į Ukrainą dienų pasirodė pranešimų, kad Rusijos kariuomenėje vyksta vidinės egzekucijos. Naujausi „The Moscow Times“ ir „Verstka“ tyrimai atskleidžia dar žiauresnį vaizdą: šimtai Rusijos karių buvo nužudyti ne priešų kulkų, o savo pačių vadų rankomis. Tai – sisteminis smurto mechanizmas, virtęs karo kasdienybe.
Mirtis už nepaklusnumą – arba už nieką
Dar 2022-ųjų pradžioje pasipriešinimas vadų įsakymams ar girtumas apkasuose galėjo kainuoti gyvybę. Tačiau 2025-aisiais Rusijos kariuomenės realybė dar baisesnė – mirties nuosprendis dažnai reiškia ne karo drausmės pažeidimą, o asmeninį kerštą ar paprastą atsisakymą mokėti vadui „rentą“. Kai kuriems karininkams jų pavaldiniai tapo ne kovos draugais, o pajamų šaltiniu.
Leidinio „Verstka“ surinkti liudijimai atskleidžia, kad prieš vykdydami savavališkas egzekucijas karininkai iš kareivių atimdavo banko korteles ir reikalaudavo PIN kodų, motyvuodami, jog tai būtina „artimiesiems“ pervesti atlyginimą. Dalis tų, kurie pasipriešino, vėliau buvo paskelbti „dingusiais be žinios“ arba įtraukti į sąrašus tų, kurie „pabėgo iš pozicijų“.
Kūnai, kaip pasakoja liudininkai, dažnai buvo užkasami miškuose arba paliekami mūšio lauke, kad juos „nurašytų“ kaip žuvusius kovos metu. Kartais tokie lavonai dar būdavo apšaudomi automatiniais ginklais, kad neliktų abejonių, jog kariai žuvo nuo priešo ugnies. Tai ne pavieniai atvejai – tai nusikalstama sistema, kuri tapo neatsiejama Rusijos karo kasdienybės dalimi.
Taip pat skaitykite
Smurto grandinė: vadai prieš savo žmones
Pagal „Verstkos“ duomenis, nustatyta 101 karininko pavardė, kurie kaltinami smurtu, kankinimais ar egzekucijomis prieš pavaldinius. Dauguma jų – būrių ar batalionų vadai, tačiau pasitaiko ir aukštesnio rango karininkų. Vidutinis tokių vadų amžius – apie 40 metų. Šokiruojanti detalė – dalis jų turi valstybinius apdovanojimus, tarp jų net penki Rusijos didvyriai. Tai reiškia, kad žmonės, nužudę savo karius, Rusijos režimo akimis vis dar laikomi didvyriais.
Tyrėjai teigia, kad tikrasis aukų skaičius gali būti šimtus kartų didesnis, nes daugelis žūčių pateikiamos kaip „mėsos puolimų“ pasekmės. Tokie puolimai – tai vadų keršto forma: į mirtį pasiųsti nepaklusnūs ar „nepageidaujami“ kariai.
Tūkstančiai skundų, bet teisingumo – nė kvapo
Nuo karo pradžios Rusijos Vyriausioji karo prokuratūra gavo daugiau nei 12 tūkstančių skundų, susijusių su represijomis kariuomenės viduje. Skaičius sparčiai augo nuo 2023 m. antros pusės. Tačiau absoliuti dauguma šių kreipimųsi liko be atsako.
„Verstkos“ šaltiniai tvirtina, kad prokuratūra neoficialiai uždraudė tirti skundus prieš lauko vadus – neva dėl karo padėties ir „moralės palaikymo“. Tyrimai pradedami tik tais atvejais, kai nusikaltimai tokie akivaizdūs, jog jų nuslėpti nebepavyksta. Iš visų dokumentuotų atvejų pavyko aptikti tik dešimt pradėtų bylų ir vos penkis nuteistus karininkus – skaičius, kuris atrodo juokingai mažas, palyginti su tūkstančiais liudijimų.
Kareiviai be vilties ir be išsigelbėjimo
Tyrimo metu kalbinti kariai atvirai kalba apie beviltiškumą. Vienas iš mobilizuotųjų sako: „Kai tik grįšime ir suprasime, kad nebereikia bijoti šturmo, kalėjimas mūsų negąsdins. Dauguma karininkų turės slėptis. Mes juos surasime.“
Kiti kareiviai kalba dar niūriau – jų manymu, Rusijoje neišvengiamai kils vidaus karas. Nuo fronto grįžę kariai, traumuoti ir palaužti, atsineš ne tik ginklus, bet ir troškimą atkeršyti. Tokia grandinė gali sugriauti pačią sistemą, kuri juos siuntė į mirtį.
Karo šerdis – ne heroizmas, o baimė
Šie faktai demaskuoja dar vieną mitą apie „didvyrišką Rusijos kariuomenę“. Tiesa yra ta, kad daugelis kareivių ne kovoja iš įsitikinimo, o paklūsta iš baimės – bijodami ne priešo kulkos, o savų vadų. Karo realybė tampa groteskiška: vadai, kurie turėtų vadovauti, elgiasi kaip karo lauko mafija, o kareiviai – kaip įkaitai sistemos, kuri juos vadina didvyriais tik tada, kai jie miršta.
Tokia situacija ne tik griauna kariuomenės moralę, bet ir kelia grėsmę pačiai Rusijos visuomenei. Kai grįš dešimtys tūkstančių vyrų, mačiusių ir patyrusių šį smurtą, šalis turės susidurti su pasekmėmis – prievarta, psichologinėmis traumomis, neapykanta ir noru atkeršyti.
Taip pat skaitykite
Sistemos žlugimo pradžia?
Karo viduje gimsta nauja bomba – ne branduolinė, o žmogiškoji. Ji sprogs tada, kai fronto veteranai sugrįš į Rusijos miestus, atsinešdami pyktį ir beviltiškumą. Kai kurie ekspertai jau kalba apie neišvengiamą vidinį konfliktą – ne prieš Ukrainą, o prieš savus vadus.
Tokie tyrimai kaip „The Moscow Times“ ir „Verstka“ demaskuoja režimo sukurto melo sluoksnius, kuriuos ilgai dengė propagandos rūkas. Jie parodo, kad Putino karo mašina – tai ne stipri valstybė, o chaotiškas, žiaurumu grindžiamas aparatas, kuris pamažu naikina pats save.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
