Liepos 23-osios naktį Rusijos gilumoje vėl nuaidėjo sprogimai – šį kartą taikiniu tapo Novočerkaskas ir aplinkiniai miestai Rostovo srityje. Dronų ataka, kurios pasekmės akivaizdžios – sužeisti civiliai, gaisrai, panika ir chaosas – sukėlė daug emocijų tiek vietoje, tiek tarptautinėje erdvėje. Tačiau ši ataka neatsirado iš niekur – tai ne akla agresija, o reakcija į ilgus mėnesius trunkančius Rusijos bombardavimus, kasdien siaubiančius Ukrainos miestus.
Karas persikelia į Rusijos gilumą
Kai kurie miestai prabunda nuo saulės, kiti – nuo sprogimų. Novočerkaskas šią naktį tapo dar vienu pavyzdžiu, kaip karo banga ritasi vis toliau nuo fronto linijos. Pasak vietos valdžios, ataka paveikė ne tik Novočerkaską – smūgiai fiksuoti ir Šachtuose, Miasnikovsko, Aksajaus bei Rodionovo-Nesvetajaus rajonuose. Trys žmonės – tarp jų vienas sunkiai sužeistas – atsidūrė ligoninėse.
Ugniagesiai gesino gaisrus, kuriuos sukėlė sprogimai, žmonės evakavosi iš namų, o miestą sukaustė transporto paralyžius. Dalis dronų nukrito be sprogimų, tačiau bendra žala – didžiulė: apgadinti namai, suniokoti automobiliai, išdaužyti langai, suniokotos stoginės. Geležinkelio pervažoje susidarė milžiniškos spūstys, o gyventojai, praradę ryšį su informacija, stovėjo lauke, nežinodami, kas vyksta.
Atsakomasis smūgis už tūkstančius tragedijų
Šie sprogimai nebuvo „pirmas kraujas“. Nuo 2022 metų Rusija sistemingai bombarduoja Ukrainos civilinę infrastruktūrą – ligonines, mokyklas, gyvenamuosius rajonus. Vien Kyjive, Charkive, Dnipre ir kitur kas savaitę žūsta civiliai. Miestai lieka be elektros, šildymo, vandens. Karinis teroras tapo Rusijos karo taktika – daužyti ne tik kariuomenę, bet ir šalies stuburą: žmones, jų kasdienybę, jų tikėjimą rytojumi.
Pastarosiomis savaitėmis Rusija smarkiai suintensyvino smūgius Ukrainai – buvo atakuoti Odesos ir Mykolajivo uostai, Kyjivo gyvenamieji kvartalai, raketos pataikė į vaikų ligoninę „Ohmatdyt“. Tokios tragedijos sukrėtė ne tik Ukrainą, bet ir visą pasaulį. Atsakydama į šią barbarišką taktiką, Ukraina ėmė taikyti naujus strateginius veiksmus – perkelti karo realybę į pačios Rusijos teritoriją.
Ukraina kovoja už savo išlikimą – ir už perspėjimą
Ukrainos dronų smūgiai vis dažniau pasiekia ne tik pasienio zonas, bet ir centrinius Rusijos regionus. Šie smūgiai – tai ne siekis naikinti gyventojus, o bandymas priversti Rusiją pajusti tai, ką kasdien išgyvena milijonai ukrainiečių. Tai karo kalba: „Jei jūs bombarduojate mūsų vaikų ligonines – mes atnešime grėsmę jūsų karinei, logistikos ir pramonės infrastruktūrai.“
Tai ne kerštas, o atgrasymas. Dronų naudojimas prieš tokius taikinius, kaip degalų bazės, geležinkelio mazgai ar logistikos centrai, siunčia signalą: „Mes galime smogti ten, kur jums skauda.“ Ir nors kartais atakos paliečia civilius, pagrindinė žinia išlieka ta pati – karas turi kainą. Ir ši kaina nebūtinai bus mokama tik Ukrainos teritorijoje.
Informacinis karas: kas kaltas, o kas tyli?
Rusijos propaganda stengiasi vaizduoti šias atakas kaip neadekvačią agresiją, nutylėdama, kad pati šalis kasdien žudo ukrainiečius. Valstybinė žiniasklaida vengia rodyti vaizdus iš bombarduotų Kyjivo ligoninių ar sudegusių šeimų namų. Tuo tarpu kiekvienas drono smūgis į Rusijos teritoriją pateikiamas kaip tragedija, ignoruojant priežastis ir kontekstą.
Toks selektyvus požiūris ne tik klaidina gyventojus, bet ir apsunkina jų gebėjimą suprasti, kodėl karas vis dažniau beldžiasi į jų pačių duris. Gyventojai piktinasi, bet nežino, kad jų valstybė iš oro naikina kaimyninę šalį jau dvejus metus. Kol Rusijos piliečiams rodoma tik pusė tiesos, atakos, kaip ši – taps vis dažnesnės.
Kada tai baigsis?
Novočerkasko naktis – tai ne tik žinia apie karo realybę, bet ir įspėjimas. Kiek dar tęsis šis ciklas – smūgis už smūgį, netektis už netektį? Atsakymas – ne Kijevo, o Maskvos rankose. Jei Rusija ir toliau žengs karo keliu, Ukraina negalės tylėti. Ji privalo gintis – ir ją gina ne tik raketos, bet ir dronai, kurie dabar jau pasiekia Rostovą, Kurską, net Maskvą.
Tik nutraukus agresiją galima tikėtis taikos. Kol bombos krenta ant Kyjivo, dronai skris virš Rusijos miestų. Karas įgauna naują formą – be fronto, be aiškios linijos, bet su labai aiškiu moraliniu kontrastu: viena šalis ginasi, kita – naikina.
