Šimpanzė Mama buvo viena iš seniausių pasaulyje šimpanzių, gyvenusių Nyderlandų „Burger’s“ zoologijos sode. Jos gyvenimo pabaiga palietė daugelio žmonių širdis, nes tai buvo ne tik istorija apie gyvūno senatvę, bet ir apie ypatingą emocinį ryšį tarp žmogaus ir šimpanzės. Šimpanzės ryšys su žmogumi šiuo atveju pasirodė toks stiprus, kad sujaudino net ir tuos, kurie netiki, jog gyvūnai gali jausti taip giliai.
Šimpanzės ryšys su žmogumi – ypatinga draugystės istorija
Mama mirė 2016 metais, sulaukusi net 59 metų – tai itin garbus amžius šimpanzėms. Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis ji buvo silpna, atsisakė valgyti ir vengė bet kokio kontakto su žmonėmis. Zoologijos sodo darbuotojai nesėkmingai bandė ją pamaitinti, tačiau Mama visus atstumdavo.
Viskas pasikeitė, kai į zoologijos sodą atvyko profesorius Janas van Hooffas – žmogus, pažinojęs Mamą nuo 1972 metų. Kai Janas prisiartino prie šimpanzės, iš pradžių ji nereagavo, bet po akimirkos atpažino pažįstamą kvapą ir balsą. Akimirksniu šimpanzė tarsi atgijo: jos akys suspindo, veide pasirodė džiaugsmo išraiška, o ji pati švelniai apkabino savo seną bičiulį.
Šimpanzės ryšys su žmogumi įrodo emocinį gyvūnų pasaulio gilumą
Šis susitikimas tapo tikru įrodymu, kad šimpanzės, kaip ir žmonės, geba jausti meilę, dėkingumą ir prisirišimą. Mama po susitikimo netgi vėl pradėjo valgyti – tai buvo lyg ženklas, kad emocinis ryšys gali turėti gydančią galią. Deja, praėjus vos savaitei po šio susitikimo, Mama mirė, palikdama neišdildomą įspūdį visiems, kurie matė šį jautrų momentą.
Ši istorija – daugiau nei pasakojimas apie šimpanzės gyvenimą. Tai priminimas, kad gyvūnai geba jausti ne mažiau nei mes, o šimpanzės ryšys su žmogumi gali būti toks pat tikras, nuoširdus ir gilus, kaip ir tarp dviejų žmonių.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
