Yra vietų Žemėje, kurios atrodo tarsi perspėjimas visai žmonijai. Ne mitas, ne fantastika ir ne siaubo filmo scenarijus, o realybė, sukurta žmogaus rankomis. Viena iš tokių vietų – Rusijoje esantis ežeras, kurio pakrantėje praleista valanda gali baigtis mirtimi. Tai ne metafora ir ne žurnalistinė hiperbolė, o skaičiais ir moksliniais duomenimis patvirtintas faktas. Kalbame apie Karačajaus ežeras, laikomą vienu toksiškiausių objektų visame pasaulyje.
Šis ežeras šiandien beveik neegzistuoja tradicine prasme. Jis nebeturi vandens paviršiaus, nevilioja paukščių ir neatsispindi saulėje. Tačiau jo pavojus niekur nedingo. Priešingai – jis išliko mirtinas net ir po dešimtmečių bandymų paslėpti tai, kas buvo padaryta.
Kaip nedidelis ežeras tapo branduoliniu kapu
Karačajaus ežeras buvo nedidelis vandens telkinys Pietų Uralo kalnuose, Rusijos viduryje. Viskas pasikeitė XX amžiaus viduryje, kai netoliese pradėjo veikti Majako branduolinis kompleksas, įsikūręs šalia uždaro miesto Oziorskas, tuomet žinomo kaip Čeliabinskas-40. Tai buvo pirmasis Sovietų Sąjungos objektas, skirtas plutonio gamybai atominei bombai.
Saugumas tuomet buvo antraeilis dalykas. Reaktoriai veikė su atviromis aušinimo sistemomis, kurios kasdien naudojo ir užteršdavo tūkstančius litrų vandens. Radioaktyvios atliekos kaupėsi tonomis, o jų saugojimui trūko infrastruktūros. Karačajaus ežeras, esantis per arti reaktoriaus ir per mažas aušinimui, buvo pasirinktas kaip „laikinas“ sprendimas – aukšto aktyvumo radioaktyvių atliekų saugykla.
Branduolinė avarija, apie kurią pasaulis ilgai nežinojo
1957 metais įvyko katastrofa, kuri šiandien laikoma viena didžiausių branduolinių avarijų istorijoje. Dėl sugedusios aušinimo sistemos sprogo požeminės atliekų saugyklos. Į aplinką pasklido milžiniški radioaktyvių medžiagų kiekiai. Siekdama išvengti tarptautinio skandalo, sovietinė valdžia ne evakavo regioną, o išsklaidė atliekas dar plačiau – į kitus ežerus ir Tečos upė, palei kurią buvo įsikūrę kaimai su tūkstančiais gyventojų.
Karačajaus ežeras tapo tikru branduoliniu rezervuaru. Į jį penktajame dešimtmetyje buvo išpilta apie 500 milijonų kiuri beta aktyvumo radioaktyvių atliekų. Tai kiekiai, kuriuos sunku suvokti net specialistams.
Valanda prie kranto – mirties nuosprendis
Moksliniai duomenys skamba kaip iš postapokaliptinio romano. Tarptautinės atominės energijos agentūros duomenimis, radioaktyvus vanduo iš Karačajaus ežero užteršė gruntinius vandenis, kurie pasklido beveik penkių kilometrų spinduliu. Net ir šiandien, kai ežeras užpiltas betono blokais, akmenimis ir žeme, pavojus išlieka.
Radiacijos lygis vos 10 metrų nuo buvusio kranto siekė apie 600 rentgenų. Palyginimui, 100 rentgenų sukelia ūmią spindulinę ligą. 400 rentgenų dozė daugeliu atvejų reiškia mirtį per kelias savaites. 600 rentgenų – tai dozė, kuri, pasak ekspertų, gali nužudyti žmogų per valandą. Tokia vieta realiai egzistuoja, ir tai nėra teorija.
Pasekmės, kurios palietė tūkstančius žmonių
Ilgą laiką apie Karačajaus ežerą buvo tylima. Tik po Sovietų Sąjungos žlugimo į viešumą pradėjo skverbtis tikrieji duomenys. Statistika šokiruoja: onkologinių susirgimų skaičius regione išaugo mažiausiai 21 procentu, įgimtų apsigimimų – 25 procentais, o leukemijos atvejų tarp vietos gyventojų padaugėjo net 41 procentu.
Tai ne pavieniai atvejai, o sisteminė tragedija, palietusi ištisas kartas. Užterštas dirvožemis, radioaktyvūs gruntiniai vandenys ir ilgalaikis poveikis sveikatai tapo kasdienybe žmonėms, kurie dešimtmečius net nežinojo, kokio masto pavojus slypi jų aplinkoje.
Ežeras, kurio nebėra, bet kuris vis dar žudo
2016 metų pabaigoje Karačajaus ežeras buvo oficialiai „uždarytas“ – jo paviršius visiškai užpiltas specialiais betoniniais blokais, akmenimis ir gruntu. Tačiau tai tik vizualinis sprendimas. Radiacija niekur nedingo, o po žeme likęs užterštas vanduo ir dirvožemis toliau kelia grėsmę.
Ši vieta dažnai lyginama su kitomis ekologinėmis katastrofomis, pavyzdžiui, džiūstančia Kalifornijos Saltono jūra, kurios dugnas kelia pavojų gyventojų plaučiams. Tačiau Karačajaus ežeras išsiskiria tuo, kad čia pavojus nėra lėtas ar netiesioginis. Jis – akimirksniu mirtinas.
Taip pat skaitykite
Pamoka, kurios kaina – žmonių gyvybės
Karačajaus ežeras tapo simboliu to, kas nutinka, kai technologinė pažanga aplenkia atsakomybę. Tai vieta, kuri primena, kad gamta gali būti paversta ginklu prieš patį žmogų. Nors ežeras fiziškai išnyko, jo istorija išliko kaip vienas tamsiausių branduolinio amžiaus puslapių.
Šiandien tai nebe turistinė vieta ir nebe vandens telkinys. Tai tylus, bet mirtinas įspėjimas, kad kai kurios klaidos kainuoja ne tik pinigus ar reputaciją, bet ir dešimtis tūkstančių gyvenimų.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
