Atpjovus riekę naminės duonos ar bandelės su sėklomis, akys kartais užkliūva už keisto vaizdo – saulėgrąžų sėklos įgavusios žalsvą, net melsvą atspalvį. Pirmoji mintis dažnai būna viena: kažkas ne taip. Pelėsis? Sugedęs produktas? Ar tikrai tai saugu valgyti? Daug žmonių tokį kepinį be ilgesnių svarstymų išmeta, nors kvapas ir skonis nepasikeitę. Tačiau maisto technologijos ir chemijos dėsniai sako ką kita – ši „įtartina“ spalva dažniausiai neturi nieko bendra su gedimu.
Saulėgrąžų sėklos yra itin populiarus ingredientas. Jos valgomos kaip užkandis, beriamos į salotas, sriubas, dedamos į duoną, bandeles, sausainius. Tai maistingas produktas, turintis riebalų rūgščių, baltymų ir mineralų. Todėl žalia spalva, atsiradusi po kepimo, ne tik glumina, bet ir kelia klausimą – ar verta bijoti to, kas iš tiesų yra visiškai normalu?
Kodėl saulėgrąžų sėklos po kepimo pažaliuoja
Svarbiausia žinia – pažaliavusios saulėgrąžų sėklos nėra sugedusios. Jei jos neturi nemalonaus kvapo, nėra kartaus skonio ar minkštos tekstūros, jas drąsiai galima valgyti. Spalvos pasikeitimas yra natūralaus cheminio proceso rezultatas, o ne pelėsio ar bakterijų požymis.
Saulėgrąžų sėklose natūraliai yra chlorogeninės rūgšties. Ši medžiaga pati savaime nėra žalia, tačiau ji labai jautri aplinkos pH pokyčiams. Kai kepiniuose naudojama soda arba kepimo milteliai, tešlos terpė tampa šarminė. Būtent šioje aplinkoje chlorogeninė rūgštis reaguoja ir sėklos ima žaliuoti.
Taip pat skaitykite
Svarbu pabrėžti, kad tai vyksta tik tam tikromis sąlygomis. Ne kiekvienas kepinys su saulėgrąžomis taps žalias. Spalvos pokytis dažniausiai pasireiškia tada, kai kepinyje yra daugiau šarminių ingredientų arba kai sėklos liečiasi su kitais produktais, turinčiais aukštesnį pH. Tai reiškia, kad tas pats saulėgrąžų pakelis viename recepte gali elgtis „normaliai“, o kitame – netikėtai pakeisti spalvą.
Ar žalios saulėgrąžos praranda maistinę vertę
Nors spalva gali atrodyti neįprastai ar net atstumiančiai, maistinė vertė išlieka tokia pati. Žaliuojančios saulėgrąžų sėklos nepraranda nei riebalų, nei baltymų, nei kitų naudingų medžiagų. Tai reiškia, kad išmesti tokį kepinį vien dėl spalvos – tiesiog maisto švaistymas.
Daugelis žmonių spalvą instinktyviai sieja su pelėsiu, tačiau pelėsis visada turi ir kitus požymius: nemalonų kvapą, pūkuotą tekstūrą, dėmes ant duonos paviršiaus. Jei matote tik tolygų žalsvą atspalvį ant sėklų, o pats kepinys atrodo ir kvepia įprastai, nerimauti nėra pagrindo.
Ar galima išvengti spalvos pasikeitimo
Nors pažaliavusios saulėgrąžos nėra pavojingos, kai kuriems žmonėms toks vaizdas tiesiog nepatinka. Yra keli būdai, kurie gali sumažinti šio reiškinio tikimybę. Vienas jų – prieš dedant į tešlą saulėgrąžų sėklas trumpai paskrudinti. Kaitinimas gali šiek tiek pakeisti jų cheminę sudėtį ir sumažinti reakcijos intensyvumą.
Kitas metodas – sėklų mirkymas vandenyje su obuolių actu ar citrinos sultimis. Rūgštinė aplinka „neutralizuoja“ būsimas reakcijas su šarmine tešla. Tačiau net ir šie būdai negarantuoja, kad spalva nepasikeis visiškai, ypač jei recepte naudojamas didesnis kiekis sodos.
Spalvų pokyčiai virtuvėje – ne tokia reta išimtis
Saulėgrąžos nėra vienintelės, kurios virtuvėje „elgiasi keistai“. Spalvų pokyčiai gaminant maistą dažnai susiję su pH pokyčiais. Pavyzdžiui, raudonieji svogūnai taip pat turi pigmentų, kurie priklausomai nuo terpės gali keisti atspalvį.
Dar ryškesnis pavyzdys – raudonieji kopūstai. Jų spalva tiesiogiai priklauso nuo rūgštingumo. Įdėjus sodos ar kepimo miltelių, kopūstai tampa melsvi ar net violetiniai. Tuo tarpu actas, citrinos sultys ar citrinos rūgštis nudažo juos intensyvia raudona spalva. Dėl šios priežasties patyrę virėjai pataria rūgštį į kopūstų patiekalus dėti pačioje gaminimo pabaigoje – taip išgaunama graži, ryški spalva.
Panašus principas galioja ir burokėliams. Jei verdant barščius ar kitus burokėlių patiekalus norima išlaikyti sodrią spalvą, pakanka patiekalą šiek tiek parūgštinti. Rūgštis ne tik paryškina spalvą, bet ir pagerina skonį.
Kada vis dėlto reikėtų suklusti
Nors žalios saulėgrąžos dažniausiai nėra problema, svarbu mokėti atskirti natūralų cheminį procesą nuo tikro gedimo. Jei duona ar kepinys turi nemalonų, pelėsiui būdingą kvapą, matomos pūkuotos dėmės ar tekstūra tapo lipni, toks produktas netinkamas vartoti. Spalva čia jau tik antrinis požymis.
Tačiau vien žalsvas atspalvis, atsiradęs po kepimo, neturėtų tapti priežastimi skubiai išmesti maistą. Žinant šio reiškinio priežastis, virtuvėje atsiranda daugiau ramybės ir mažiau nepagrįsto nerimo.
Kartais tai, kas atrodo įtartina, tėra chemija, o ne pavojus. Ir saulėgrąžų sėklos – puikus to pavyzdys.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
