Galbūt turite savo laimingą skaičių, vengiate juodų kačių arba jaučiatės nejaukiai, kai atidarote skėtį viduje. Net jei nelaikote savęs prietaringu, smulkūs įpročiai, kaip pasakymas „į sveikatą“ po čiaudulio, pabeldimas į medieną ar pirštų sukryžiavimas, yra pavyzdžiai, kilę iš prietarų. Taigi, kyla klausimas, kodėl apskritai atsirado tikėjimas prietarais ir kodėl, net suprasdami, jog jie netikri, vis dar elgiamės prietaringai.
Kodėl mes linkę tikėti prietarais?
Žmonės yra ypatingai linkę į prietarus, tačiau kodėl mes taip greitai perimame šį elgesį ir tikime, kad prietarai gali atnešti sėkmę ar negandas? Naujausiais tyrimais siekiama atsakyti į šiuos klausimus. Tyrėjai bandė išsiaiškinti, ar žmonės sugeba atskirti, kurie įvykiai priklauso nuo jų veiksmų, o kurie – ne. Tai atskleidė kai kuriuos žmogaus prietarų kognityvinius pagrindus.
Priežasties ir pasekmės supratimas
Jau nuo keturių mėnesių amžiaus kūdikiai pradeda suprasti, kad jų veiksmai sukelia tam tikrus rezultatus – pavyzdžiui, kojų spardymas pajudina lovelę, barškutis skleidžia garsą, o žaislo numetimas ant grindų priverčia mamą ar tėtį jį pakelti.
Augdami mes vystome išsamesnį priežasties ir pasekmės ryšio supratimą, užduodami klausimus apie pasaulį, kuriame gyvename. Šis gebėjimas suvokti priežasties ir pasekmės ryšį yra labai svarbus ir padeda pasiekti svarbius vystymosi etapus, tokius kaip kūrybinis žaidimas, veiksmų planavimas siekiant tikslo, kitų žmonių ketinimų prognozavimas, emocijų reguliacija ir bendradarbiavimas su kitais.
Kai priežastis ir pasekmė tampa iliuzija
Mes išmokstame priežasties ir pasekmės ryšį iš patirties. Kai mūsų veiksmai baigiasi tam tikru rezultatu, mes pradedame suvokti ryšį tarp šių veiksmų ir pasekmių. Kuo dažniau šis veiksmų ir pasekmių derinys pasikartoja, tuo stipresnis atrodo ryšys tarp jų. Tai paaiškina, kodėl mes linkę kartoti veiksmus, kurie atneša teigiamus rezultatus, ir vengti tų, kurie atneša neigiamus.
Tačiau ką daryti, jei rezultatas atsitinka tiesiog sutapimu? Pavyzdžiui, jei aš dėviu savo laimingas kojines ir mano mėgstama sporto komanda laimi, galbūt tai tiesiog atsitiktinumas (maža tikimybė, kad kojinių dėvėjimas iš tiesų lėmė pergalę). Tačiau, jei šis įvykis kartojasi kelis kartus, galiu pradėti tikėti, kad mano kojinės iš tiesų neša laimę.
Tai rodo, kad prietarų elgesys atsiranda dėl mūsų sunkumų atskirti tikrą priežasties ir pasekmės ryšį nuo paprasto sutapimo. Bet ar ši teorija turi pagrindo?
Tikėjimas prietarais: tyrimo rezultatai
Norint patikrinti, kas slypi po prietaringu elgesiu, reikia paprasčiausiai paklausti žmonių, „kas sukėlė tą rezultatą?“. Jei jie sugeba teisingai atsakyti, tai reikštų, kad jie geba atskirti veiksmų ir jų pasekmių ryšį, ir galbūt reikia ieškoti kitų paaiškinimų prietarams.
Tyrimai parodė, kad tai yra tiesa. Pavyzdžiui, buvo atliktas eksperimentas, kuriame dalyvavo 371 studentas iš didelės Naujosios Zelandijos universiteto. Dalyviai žaidė žaidimą, kuriame teigiamas rezultatas (laimėjimas) arba neigiamas rezultatas (pralaimėjimas) įvyko po jų veiksmo (mygtuko paspaudimo) arba nepriklausomai nuo jų veiksmų. Tyrėjai norėjo išsiaiškinti, ar dalyviai galėjo nustatyti, ar jų veiksmai sukėlė rezultatą, ar ne.
Svarbu, kad dalyviai nebuvo informuoti apie žaidimo rezultatus ar tai, ar jų veiksmai turės įtakos, todėl turėjo remtis patirtimi žaidimo metu. Tai užtikrino, kad tyrimo rezultatai būtų reprezentatyvūs žmonių elgesiui apskritai.
Šališkumas ir tikėjimas prietarais
Pasirodo, kad dalyviai dažnai, apie 80% atvejų, sugebėjo teisingai atpažinti, ar jų veiksmai turėjo įtakos rezultatui. Tačiau kai skirtumas tarp veiksmo ir rezultato buvo subtilus, jie dažnai jautėsi neįsitikinę ir linkę manyti, kad „aš sukėliau tą rezultatą“, net jei taip nebuvo. Šis polinkis priskirti rezultatus savo veiksmams, ypač po laimėjimo, rodo, kad žmonės turi įgimtą polinkį priskirti veiksmus ir rezultatus vienas kitam.
Šis polinkis gali paaiškinti, kodėl išlieka tikėjimas prietarais: tai tarsi draudimas praleisti galimą ryšį tarp veiksmo ir pasekmės. Tai naudinga, nes taip apsaugome save nuo galimų netikėtumų.
Tyrimai taip pat parodė, kad prietaringas elgesys gali padidinti mūsų pasitikėjimą savimi, pagerinti rezultatus ir sumažinti nerimą, suteikdamas mums kontrolės jausmą. Todėl, nors prietarai gali atrodyti nelogiški, jie dažnai atlieka svarbų vaidmenį mūsų gyvenime ir psichologinėje gerovėje.
Apibendrinant, nors prietarai dažnai atrodo nereikšmingi ar kvaili, jų šaknys slypi mūsų mąstymo procese ir sugebėjime įvertinti priežastis bei pasekmes. Nors ir žinodami, kad prietarai neturi realios galios, žmonės gali ir toliau elgtis prietaringai, nes tai suteikia jiems saugumo jausmą. Galbūt kartais verta leisti sau būti šiek tiek prietaringiems – taip galime pagerinti savo savijautą.
Šaltinis: theconversation.com
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
