Beveik kiekvienas žmogus kartais suabejoja savimi. Tačiau vieni po nesėkmės atsitiesia greitai, o kiti įstringa nuolatinėje savikritikoje, kuri pamažu ima griauti ne tik sprendimus, bet ir gyvenimo kryptį. Kodėl taip nutinka? Neuropsichologė Cathy Assenheim siūlo atsakymą, kuris keičia įprastą požiūrį: pasitikėjimas savimi nėra vien mintys galvoje. Tai glaudus kūno ir proto tandemas, ir jei dirbame tik su vienu iš jų, anksčiau ar vėliau už tai sumokame energijos, sveikatos ar vidinės pusiausvyros kaina.
Pasak specialistės, gerai funkcionuojantis organizmas daug greičiau prisitaiko prie trikdančių situacijų, todėl ir pasitikėjimo savimi krizės jį paveikia silpniau. Kai ignoruojame kūną ir bandome „susitvarkyti tik galvoje“, atsiranda atotrūkis, kuris ilgainiui virsta savisabotažu.
Trys pasitikėjimo savimi sluoksniai, kuriuos painiojame
Norėdama paaiškinti, kas iš tiesų slypi po pasitikėjimo savimi sąvoka, Cathy Assenheim naudoja trijų lygių piramidę. Pirmasis, pats giliausias, sluoksnis – savivertė. Tai vidinė vertė, kurią sau suteikiame nepriklausomai nuo rezultatų ar aplinkybių. Ji formuojasi vaikystėje ir dažniausiai reikalauja darbo su specialistu.
Antrasis lygis – pasitikėjimas savimi siaurąja prasme. Tai mūsų įgūdžiai ir suvokimas, kad juos turime. Net jei situacija mus išmuša iš vėžių, galime sau pasakyti: „aš vis tiek esu kompetentingas“. Trečiasis lygis – savęs afirmacija, gebėjimas užimti savo vietą pagarbiai sau ir kitiems, aiškiai išsakyti poreikius ir ribas.
Taip pat skaitykite
Svarbu tai, kad visi šie lygiai tarpusavyje susiję. Kai sakome „man trūksta pasitikėjimo savimi“, dažnai neįvardijame, kuris sluoksnis iš tiesų pažeistas. O be šio suvokimo sunku pasirinkti tinkamas priemones.
Kai kūnas įjungia pavojaus signalą
Abejonės savimi nėra vien psichologinė būsena. Kai pasijuntame destabilizuoti, smegenys siunčia fiziologinį nesaugumo signalą. Kūnas įsitempia, laikysena sustingsta, balsas nusilpsta, o mąstymas tampa lėtesnis. Visa kognityvinė energija nukreipiama į „pavojaus“ režimą, todėl racionaliai reaguoti tampa sunku.
Būtent čia, pasak Cathy Assenheim, prasideda neuropsichologinis perprogramavimas – naujų neuroninių jungčių kūrimas, leidžiantis formuoti labiau prisitaikančius įsitikinimus. Tai nėra stebuklingas sprendimas per vieną dieną, bet kryptingas darbas.
Paprasti pratimai, kurie keičia smegenų reakcijas
Viena iš rekomenduojamų technikų – veidrodis. Kasdien žiūrint sau į akis ir tariant „man pavyks“, per maždaug tris savaites smegenyse formuojasi naujas įprotis ir neuroninis kelias. Tačiau, kaip pabrėžia specialistė, vien pozityvių teiginių nepakanka, jei jie neparemti kūno patirtimi.
Laikysena taip pat turi milžinišką reikšmę. Kūnas siunčia signalus smegenims apie tai, ar esame saugūs, ar grėsmėje. Tiesi nugara, atviri pečiai ir stabilus kvėpavimas gali pakeisti tai, kaip patys save suvokiame.
Dar viena strategija – sąmoningas išėjimas iš komforto zonos mažais žingsniais. Kiekviena nauja patirtis įrašoma atmintyje kaip atskaitos taškas. Vėliau šie taškai tampa įrodymais, kad galime daugiau, nei manėme.
Toksiška aplinka ir išsekimas – pasitikėjimo priešai
Darbo ar šeimos aplinkoje, kur vyrauja nuolatinė įtampa, fiziologinė reakcija įsijungia nuolat. Organizmas ima deginti energiją, o adaptacijos galimybės mažėja. Žmogus tampa irzlus, pavargęs, jam vis sunkiau reaguoti lanksčiai ir konstruktyviai.
Pasak neuropsichologės, daugelis žmonių kreipiasi pagalbos būtent tada, kai jau yra fiziologiškai išsekę. Jie bandė „susitvarkyti“, prisitaikyti, dirbti dar daugiau, bet galiausiai pasitikėjimas savimi dar labiau smunka. Nuolatinis garsus kalbėjimas, puolimas ar per didelis aktyvumas dažnai tėra kaukė, slepianti gilesnį savivertės sutrikimą.
Taip pat skaitykite
Aštuoni žingsniai link vidinio saugumo
Savo naujoje knygoje I Lack Confidence Cathy Assenheim pristato aštuonių žingsnių programą, paremtą proto ir kūno sinergija. Pirmasis žingsnis – savęs pažinimas. Negalime veikti, jei nesuprantame, kas su mumis vyksta.
Toliau seka problemų identifikavimas: ar jos kyla santykiuose, darbe, dėl išvaizdos, streso ar emocijų. Tik įvardijus priežastį galima pasirinkti tinkamus įrankius. Labai svarbus etapas – gebėjimas įvardyti savo poreikius ir juos išsakyti. Tai nėra smulkmena, o esminė savęs afirmacijos dalis.
Didelė programos dalis skiriama darbui su kūnu: laikysenai, kvėpavimui, mitybai ir klajoklio nervui. Pastarasis veikia kaip saugumo jungiklis organizme. Jį galima aktyvuoti per lėtą kvėpavimą, judesį ar sensorinę stimuliaciją, dar vadinamą neurofeedback.
Mityba ir hormonai – netikėtas pasitikėjimo savimi raktas
Pasitikėjimo savimi fiziologija apima ir hormoninius mechanizmus. Dopaminas, atsakingas už motyvaciją ir veiksmą, stipriai priklauso nuo mitybos. Pasak Cathy Assenheim, dopamino trūkumas dažnai susijęs su baltymų stygiumi. Todėl žmonėms, kurie jaučiasi neužtikrinti, rekomenduojama peržiūrėti mitybą: didinti baltymų kiekį ir mažinti cukrų.
Šis požiūris leidžia suprasti, kad pasitikėjimas savimi nėra „charakterio bruožas“. Tai dinamiška būsena, kurią galima stiprinti, jei dirbame su visu organizmu.
Pasitikėjimas savimi – ne kova, o adaptacija
Galiausiai Cathy Assenheim pabrėžia: tikrasis tikslas nėra tapti visada drąsiu ar niekada neabejojančiu. Tikslas – gebėti prisitaikyti. Kai kūnas ir protas veikia išvien, žmogus greičiau atsistato po sukrėtimų, mažiau save sabotuoja ir lengviau randa vidinį saugumą net sudėtingose situacijose.
Pasitikėjimas savimi tuomet tampa ne trapiu jausmu, o vidine atrama, kurią galima stiprinti sąmoningais, bet labai žemiškais veiksmais.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
