Ūkio bankas ilgą laiką buvo vienas iš reikšmingiausių komercinių bankų Lietuvoje, turėjęs platų klientų ratą ir užėmęs svarbią vietą šalies finansų sektoriuje. Tačiau 2013 m. jis buvo priverstas nutraukti veiklą, o bankroto priežastys iki šiol kelia diskusijų. Šiame straipsnyje apžvelgsime Ūkio banko istoriją – nuo įkūrimo iki liūdno galo.
Banko įkūrimas: nepriklausomybės pradžios laikmetis
Ūkio bankas buvo įkurtas 1989 metais Kaune, tuomet dar veikdamas kaip kooperatinis bankas. Tai buvo vienas iš pirmųjų nepriklausomos Lietuvos komercinių bankų. Bankas buvo kuriamas verslininkų iniciatyva, atsiradus galimybei steigti privačias finansų institucijas Sovietų Sąjungos pertvarkos metais.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m., Ūkio bankas tapo vienu svarbiausių finansinių tarpininkų naujai besiformuojančioje rinkos ekonomikoje. Jis orientavosi į smulkųjį ir vidutinį verslą, taip pat aptarnavo individualius klientus. Bankas greitai plėtėsi – buvo atidarinėjami filialai didžiuosiuose miestuose ir regionuose, plečiamas paslaugų spektras. Ūkio bankas siūlė sąskaitų tvarkymo, paskolų, indėlių, valiutų keitimo ir mokėjimo paslaugas, taip pat pradėjo investuoti į nekilnojamąjį turtą ir finansinius tarpininkavimus.
Jo augimą skatino tuometinė verslo aplinka, kuri leido drąsiai eksperimentuoti su finansiniais produktais. Tačiau kartu ėmė ryškėti ir pirmieji rizikų valdymo trūkumai – silpna vidaus kontrolė, glaudūs ryšiai su verslo struktūromis ir ne visada aiškūs paskolų išdavimo principai. Vis dėlto iki 2000-ųjų pradžios bankas išlaikė stabilų augimą ir įsitvirtino kaip viena reikšmingiausių finansinių institucijų Lietuvoje.
Plėtra ir veiklos pobūdis
1990–2000 m. bankas nuosekliai plėtė savo veiklą: atidarė filialus įvairiuose miestuose, stiprino klientų bazę ir diegė modernias paslaugas. Ūkio bankas pasižymėjo aktyviu darbu regionuose ir tapo patraukliu pasirinkimu mažesniems verslams bei individualiems indėlininkams.
Palaipsniui bankas pradėjo diversifikuoti veiklą – finansavo nekilnojamojo turto projektus, investavo į rizikingesnes verslo sritis, o kai kurių analitikų vertinimu, išplėtė paskolų portfelį pernelyg agresyviai, neatsižvelgdamas į riziką. Tai vėliau tapo viena iš problemų ištakų.
Be to, banko veikloje vis ryškesnį vaidmenį pradėjo vaidinti pagrindinis akcininkas Vladimiras Romanovas, kurio sprendimai darė įtaką ne tik investicijų krypčiai, bet ir lėšų valdymui. Romanovo kontroliuojami verslai tapo pagrindiniais Ūkio banko klientais, o dalis paskolų buvo skiriama su juo susijusioms įmonėms, dažnai nesilaikant skaidrių kreditavimo principų. Tokia praktika kėlė klausimų dėl interesų konflikto ir sukėlė reguliuotojų susirūpinimą, kuris ilgainiui peraugo į sisteminį tyrimą.
Vladimir Romanov: prieštaringa figūra banko istorijoje
1990-ųjų pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje pagrindiniu banko akcininku tapo verslininkas Vladimir Romanov, kuris ėmėsi aktyviai formuoti banko strategiją. Romanovas taip pat buvo žinomas dėl investicijų į sportą, ypač futbolo klubus, tokius kaip „FBK Kaunas“ Lietuvoje ir „Hearts“ Škotijoje.
Romanovas viešai deklaravo ketinimus stiprinti nacionalinį kapitalą ir prisidėti prie Lietuvos ekonomikos plėtros. Tačiau jo veikla sulaukė nemažai kritikos – buvo teigiama, kad Ūkio bankas tapo priemone finansuoti Romanovo verslo ir sporto projektus, o ne siekti bankinės sistemos stabilumo ir pelningumo.
Pradėjęs byrėti: įspėjimai ir rizikos ženklai
Jau nuo 2008–2009 m., per pasaulinę finansų krizę, Lietuvos centrinis bankas ir kiti priežiūros organai pradėjo kelti klausimus dėl Ūkio banko veiklos skaidrumo, rizikų valdymo ir kapitalo pakankamumo. Nustatyta, kad bankas teikė ypač rizikingas paskolas, dažnai susijusias su jo pačio akcininkų kontroliuojamais verslais.
Lietuvos bankas ne kartą reikalavo banką sustiprinti kapitalu ir laikytis konservatyvesnės kredito politikos. Nepaisant to, Ūkio banko vadovybė nesugebėjo įgyvendinti reikalavimų. Taip pat pasirodė informacija apie tai, kad banke buvo trūkumų vidaus kontrolės ir rizikų valdymo sistemose.
2013 m. vasario 12 d. Lietuvos bankas sustabdė Ūkio banko veiklą, nurodydamas, kad tai būtina dėl „rimtų pažeidimų ir sisteminių rizikų, galinčių sukelti grėsmę finansų sistemos stabilumui“. Po kelių dienų buvo priimtas sprendimas nebeatkurti banko veiklos – dalis jo turto ir įsipareigojimų buvo perduota Šiaulių bankui, o likusi dalis likviduota.
Lietuvos banko duomenimis, didelė dalis Ūkio banko paskolų buvo suteikta susijusioms įmonėms, o jų grąžinimas buvo abejotinas. Taip pat buvo įtariama, kad banko lėšos buvo naudojamos Romanovo asmeninių projektų finansavimui.
Teisiniai procesai ir Romanovo pabėgimas
Po bankroto buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimų finansinių nusikaltimų – įtariama, kad per įvairias schemas iš banko galėjo būti išvesta daugiau nei 500 mln. litų (apie 145 mln. eurų). Pagrindinis įtariamasis buvo Vladimir Romanov, kuris netrukus pabėgo į Rusiją.
Romanovui Lietuvoje buvo išduotas arešto orderis, tačiau Rusijos valdžia jo neišdavė. Taip jis liko nepasiekiamas Lietuvos teisinei sistemai. 2021 m. byla dėl Ūkio banko žlugimo pasiekė teismą, tačiau Romanovas tebėra už Lietuvos ribų.
Nepaisant to, byla dėl Ūkio banko žlugimo tęsėsi – į teisiamųjų suolą sėdo buvę aukšto rango banko darbuotojai bei su Romanovu siejamų įmonių vadovai. Tyrimas atskleidė sistemingą lėšų išvedimą per fiktyvius sandorius, paskolas be realios grąžinimo galimybės ir įmonių tinklą, pasitelktą pinigų srautams maskuoti. Prokuratūra teigė, kad bankas buvo naudojamas kaip priemonė asmeniniams verslo interesams finansuoti, nepaisant klientų ir indėlininkų interesų. Ši byla laikoma viena didžiausių finansinių nusikaltimų bylų nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
Ūkio banko žlugimo pasekmės
Ūkio banko bankrotas buvo didžiausias po 2008 m. krizės smūgis Lietuvos bankų sistemai. Nors indėliai iki 100 000 eurų buvo apdrausti ir išmokėti, daugelis smulkiųjų akcininkų ir obligacijų turėtojų patyrė nuostolių. Tai taip pat prisidėjo prie visuomenės nepasitikėjimo bankais augimo.
Kita vertus, krizė paskatino griežtinti bankų priežiūrą Lietuvoje. Po šio įvykio buvo sustiprinta rizikų vertinimo sistema, sustiprinti reikalavimai dėl vidaus kontrolės ir kapitalo pakankamumo.
