Žiema – metas, kai spalvos traukiasi iš mūsų kasdienybės, o namuose vis labiau norisi jaukumo ir gyvybės. Todėl nenuostabu, kad amarilė kasmet tampa tikra šventinio laikotarpio žvaigžde. Tai augalas, kuris savo dramatiškais, egzotiškais žiedais sugeba atnešti šventinę nuotaiką net tada, kai už lango vyrauja dargana ir pilkuma. Tačiau nedaugelis žino, kad vienas neteisingas žingsnis, viena per gausi laistymo porcija ar netinkama vieta ant palangės gali nulemti, ar amarilė suspindės Kalėdų rytą, ar tyliai nunyks dar prieš pakylant jo pumpurams. Šis gėlės kaprizas nėra atsitiktinis – jis atkeliavo iš tropinių miškų, kur gyvenimo ritmą diktuoja visai kitokios sezono taisyklės. Būtent todėl amarylis reikalauja ypatingo žiemos ritualo, kurį žinant galima mėgautis galingais žiedais metai iš metų.
Amarilė– žiemos gėlė su tropine siela
Daug kas amarilę vadina populiarų namų augalą hippeastrum – taip jis dažniausiai žinomas Lenkijoje ir daugelyje kitų Europos šalių. Tai žiemos laikotarpiu itin mėgstama kambarinė gėlė, kurios žiedai išsiskleidžia tada, kai natūrali šviesa ima stingti, o dienos tamsėja. Iš Pietų ir Centrinės Amerikos subtropinių miškų kilusi gėlė mūsų gruodį suvokia kaip savo gimtinėje prasidedančią vasarą, todėl būtent tada ima žydėti. Didžiuliai, piltuvėlio formos žiedai, išskleidžiantys ryškias baltas, rožines, lašišines ar sodriai raudonas spalvas, trokšta šilumos ir stabilios aplinkos. Ne veltui amarilė laikoma Kalėdų simboliu – raudonos jo veislės idealiai dera su žaliomis šventinėmis dekoracijomis ir tampa natūraliu akcentu šventiniame stalo centre.
Tačiau egzotiška išvaizda turi savo kainą. Amarilė nėra įnoringa, bet reikalauja taisyklių. Daugelis žmonių, išsigandę jos metų ciklo, po žydėjimo augalą paprasčiausiai išmeta manydami, kad kitąmet jis vis tiek nežydės. Būtent čia prasideda amarilės“nesuprasto grožio” drama – ji puikiai atželia ir vėl žydi, jei tik jai suteikiama tai, ko reikia. Ir tai – kur kas paprasčiau nei atrodo.
Trys žingsniai, kurie nulems, ar jūsų amarilė sužydės
Kad amarilė išaugintų sveiką, tvirtą žiedyną, svarbiausi trys dalykai yra tinkamas vazonas, teisingas sodinimo gylis ir itin kruopšti laistymo disciplina. Nuo šių žingsnių priklausys visas kitas augimo procesas.
Taip pat skaitykite
Pirmasis patarimas gali nustebinti: amarilei reikia mažo, ankšto vazono. Augalas sparčiai auga į viršų ir, jei indas bus per platus, jis paprasčiausiai neturės pakankamos atramos. Tarp svogūno ir vazono krašto turi likti tik 1–2 centimetrai vietos – tai ne klaida, o natūrali gamtos diktuojama taisyklė. Vazonas turi būti bent 5 cm aukštesnis už pačią svogūnėlę, o dugne būtinos drenažo skylės.
Antras patarimas – niekada nesodinti svogūno per giliai. Tik apatinė dalis turi būti dirvoje, o viršutiniai 1/3 ar net 2/3 svogūno turi likti virš žemės. Po drenažine medžiaga būtina patiesta derlinga, puri žemė, praturtinta smėliu ar perlitu. Ši struktūra leidžia vandeniui lengvai nutekėti ir apsaugo jautrų svogūną nuo puvinio.
Trečiasis patarimas – saikingas laistymas. Pirmą kartą palaistykite tik pasodinę, o paskui pamirškite vandenį tol, kol neišvysite pirmo dygstančio ūglio. Vėliau laistykite tik tada, kai išdžiūsta viršutinis dirvožemio sluoksnis, ir idealiausia tai daryti iš apačios – į lėkštelę po vazonu. Tai padeda svogūnui pritraukti tik tiek drėgmės, kiek reikia, neperšlapinant jo. Po žydėjimo laistymo vis mažinkite.
Šie trys žingsniai, nors atrodo paprasti, daugeliui tampa lemtingi. Viena nereikalinga laistymo porcija – ir svogūnas supūva. Vienas per gilus įkasinimas – ir žiedų kitąmet nepamatysite.
Žiemą amarilė kovoja už šviesą – jūsų pareiga jam padėti
Žiemą, kai dienos trumpos, amarilė turi ypatingą misiją – pražysti esant minimaliam natūralios šviesos kiekiui. Todėl idealiausia jos vieta – ant palangės virš radiatoriaus. Čia šilta, stabilu, o žiemos saulės spinduliai per daug neįkaista. Jei tik atsiranda pumpuras, būtinai kas kelias dienas pasukite vazoną. Taip stiebas išliks tiesus, o visi žiedpumpuriai gaus vienodą šviesos dozę.
Žiemos laikotarpiu amarilė privalo gauti trąšų – jis žydi iš visų savo sukauptų jėgų. Kas tris savaites patręškite žydintiems augalams skirta trąša, turinčia kalio ir fosforo. Vandenį visuomet išleiskite iš lėkštelės, kaip su pavojingu priešnuodžiu – svogūnas pernelyg jautrus ir drėgmės perteklius jį gali sunaikinti greičiau, nei pastebėsite.
Po žydėjimo – poilsis, be kurio žiedų kitąmet nebus
Kai paskutinis žiedas nuvysta, daugelis augintojų padaro dar vieną didelę klaidą: nuskina ir lapus. Tai pražūtinga. Būtent lapai maitina svogūną visą vasarą. Pašalinkite tik žiedynkotį, palikdami 2–3 cm kelmelį, o lapus leiskite augalui išlaikyti kuo ilgiau.
Laistykite ir tręškite iki vėlyvos vasaros, kol lapai pradės gelsti. Tai ženklas, kad amarilė ruošiasi poilsio fazei. Nurudusius lapus pašalinkite, o vazoną laikykite vėsioje, sausoje vietoje nuo 8 iki 12 savaičių. Tai – augalo „žiemos miegas“. Be jo kitų metų žiedai tiesiog nepasirodys.
Taip pat skaitykite
Atgaivinimas paprastas: po poilsio laikotarpio pastatykite vazoną ant palangės, lengvai palaistykite ir laukite pirmųjų ūglių. Jei taisyklės laikytos, žiedai pasirodys dar prieš Kalėdas.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
