Liepos 23 dieną pasaulio dėmesys vėl kryps į Stambulą – čia planuojamas dar vienas Ukrainos ir Rusijos derybų Stambule raundas. Apie tai vaizdo kreipimesi paskelbė Ukrainos prezidentas, patvirtindamas, kad delegacijos susitiks akis į akį. Vis dėlto, ekspertų prognozės gerokai blaivesnės nei diplomatinių vilčių retorika: proveržis šiose derybose mažai tikėtinas.
Prie stalo – ne ta pati Ukraina, bet ta pati Rusija
Nors Stambulo susitikimas teoriškai reiškia „kalbėjimąsi“, realybėje abi pusės į derybų stalą atsineša labai skirtingas pozicijas ir tikslus. Ukraina – tai valstybė, kuri jau trejus metus ginklu gina savo suverenitetą ir tarptautinį pripažinimą. Kremlius – agresorius, kuris vis dar laiko okupuotas teritorijas ir nepripažįsta tarptautinės teisės viršenybės.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ne kartą pabrėžė, kad derybos įmanomos tik tuo atveju, jei Rusija parodys tikrą ketinimą trauktis. Tuo tarpu Kremlius tęsia tiek karinį spaudimą fronte, tiek oro atakas prieš civilius, kas visiškai prieštarauja bet kokiai derybų dvasiai.
Ekspertai: viltis dėl proveržio – menka
Tarptautinių santykių analitikai skeptiškai vertina galimybę, jog Stambulo susitikimas taps lūžio tašku kare. Karo studijų instituto (ISW), Europos politikos analizės centro (CEPA) ir kitų šaltinių analitikai teigia, kad Kremlius greičiausiai naudos derybas kaip diplomatinį manevrą, o ne kaip realų konflikto sprendimo įrankį. Tokia strategija buvo matoma ir ankstesniuose derybų etapuose – ilgi pokalbiai, niekur nevedančios iniciatyvos ir paraleliai vykdomi kariniai nusikaltimai.
Rusijai šiuo metu naudinga tempimo taktika – ji leidžia apsimesti konstruktyvia partnere tarptautinei bendruomenei, ypač besisukančiai aplink BRICS, Afriką ar Pietų Ameriką, kur Kremliaus propaganda vis dar turi įtakos. Tuo pat metu Kremlius bando skaldyti Vakarų vienybę, siųsdamas signalą, kad „diplomatinis kelias vis dar galimas“.
Kodėl Ukraina vis tiek eina į derybas?
Ukraina puikiai supranta, kad net ir neduodančios greitų rezultatų derybos – tai būdas parodyti savo racionalumą, atsakomybę ir pasirengimą taikai. Tai svarbus argumentas siekiant išlaikyti Vakarų paramą, ypač JAV ir Europos Sąjungoje, kur karo nuovargis po truputį kaupiasi. Ukrainos dalyvavimas derybose – tai žinia pasauliui: „Mes pasiruošę taikai, bet ne bet kokia kaina.“
Be to, tokie susitikimai leidžia diplomatiškai fiksuoti Rusijos pozicijas ir veiksmus – vėliau tai svarbu tarptautinių tribunolų ar sankcijų klausimuose. Tai taip pat galimybė aptarti logistikos ar humanitarinius klausimus – karo belaisvių mainus, civilių evakuaciją ar grūdų eksporto saugumą.
Stambulas – ne neutrali arena
Turkija, kaip derybų šeimininkė, vėl atsiduria geopolitinio balanso centre. Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas bando laviruoti tarp NATO įsipareigojimų ir pragmatiškų santykių su Rusija. Ankstesnių derybų metu Turkija vaidino tarpininkės vaidmenį, ypač dėl Juodosios jūros grūdų eksporto. Tačiau dabartinė situacija – kitokia: karo dinamika sudėtingesnė, pasitikėjimo mažiau, o karo eiga – vis dar karšta.
Stambulo susitikimas, deja, greičiausiai nebus lūžis, bet gali tapti dar viena diplomatinio mūšio scena. Vargu ar pavyks susitarti dėl strateginių klausimų, bet kai kurie konkretūs žingsniai – pavyzdžiui, dėl karo belaisvių ar humanitarinių koridorių – išlieka galimi.
Kas toliau?
Jei Stambulo derybos ir neduos proveržio, tai dar nereiškia jų beprasmiškumo. Jos tampa platesnio diplomatinių veiksmų fronto dalimi, kuriame Ukraina išlieka aktyvi, o Rusija – atskleista. Vakarų parama priklausys ne nuo to, ar pavyks susitarti, bet nuo to, kas parodys iniciatyvą, nuoseklumą ir vertybinius principus.
Todėl liepos 23 dienos derybos, nors ir neprivers Rusijos keisti savo politikos, yra svarbios kaip dar vienas liudijimas pasauliui: Ukraina kovoja ne tik fronte, bet ir diplomatinėje arenoje. O tai – ne mažiau svarbus mūšis.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva ir © Unsplash.
