Žmogus jus myli tiek, kiek yra pasirengęs dėl jūsų paaukoti. Skamba labai komerciškai. Kaip ir Nadeždos Mandelštam frazė: „Ar jis tave myli? O kiek jis dėl tavęs išleido?“ Kokia godi ponia. Nors koks savanaudiškumas: ji gyveno skurde su vargšu ištremtu poetu. Valgyti, atsiprašau, dažnai nieko nebūdavo. Vaikščiojo apsirengusi skarmalais. Tačiau ši frazė atskleidžia svarbią psichologinę tiesą: meilė ir pasiaukojimas dažnai yra tiesiogiai susiję, o gebėjimas aukotis kitam rodo gilų emocinį prisirišimą ir empatiją. Tokiame kontekste pasiaukojimas tampa ne tik veiksmo forma, bet ir bendro gyvenimo, patirčių ir išgyvenimų dalimi, kuri kuria stipresnį ryšį tarp žmonių.
Meilė, suprantama tokiu būdu, yra ne tik racionalus sprendimas, bet ir instinktyvus, giliai įsišaknijęs žmogaus elgesys. Tai paaiškina, kodėl net vaikai, neturėdami turto ar gebėjimų, gali džiaugtis dalindamiesi su kitais, o suaugusieji, norėdami parodyti meilę, dažnai renkasi pasiaukojimą kaip svarbiausią veiksmą.
Pasaulyje nėra tikro egoizmo ten, kur yra meilė
Tačiau poetas buvo pasiruošęs už ją atiduoti – viską. Tiesiog – viską, ką turėjo. Ausis, akis, inkstus, gyvybę. Net negalvodamas. O kodėl galvoti, jei myli? Taigi, mūsų mažasis vaikas irgi negalvos. Ir atiduos viską, ką turi, nors neturi nieko, išskyrus žaislus ir savo kvėpavimą. Ir jis gali būti godus – nevaišinti saldainiais, prisispausti žaislą prie savęs. Taip yra normaliomis aplinkybėmis. O esant ekstremaliomis sąlygomis – net negalvos apie tai. Nes kaip gyventi ir kodėl – be mamos ir tėčio? Ši paralelė tarp poeto ir vaiko rodo, kad tikroji meilė yra spontaniška ir natūrali, nesąmoningai viršijanti savanaudiškumą.
Ši meilė nepasirenkama, ji kyla iš vidinės būtinybės rūpintis kitu, net jei tam reikia paaukoti savo komfortą ar saugumą. Tai išskirtinė emocinė dovana, kuri gali būti tiek materialinė, tiek dvasinė, bet visada išreiškia gilią žmogaus priklausomybę nuo kito gerovės.
Taip pat skaitykite
Aukščiausias meilės laipsnis
Ir tai yra aukščiausias meilės laipsnis. Jei viskas atleidžiama, apskritai – viskas. Jei žmogus taip padarė arba mes tikrai žinome, kad jis taip ir padarys. Ir visi santykiai, pagrįsti sveiku egoizmu, yra geras dalykas. Kol pats neatsiduri tokiame pavojuje, kad turi atiduoti viską. Ar bent jau inkstą. Arba butą. O sveikas egoistas sakys, kad kažkaip neprotinga: atiduoti savo organus ir kvadratinius metrus. O neprotingas vaikas ar poetas tai atiduos. Sakys: štai, prašau! O kaip kitaip? Tu tiesiog gyvenk!
Aukščiausia meilė dažnai susijusi su rizika ir pasitikėjimu, nes tik sąmoningas pasiaukojimas leidžia patirti gilų ryšį ir išgyventi nepamirštamus santykių momentus. Tai nėra vien materialinis gestas, bet emocinės, dvasinės ir net egzistencinės paramos išraiška, kuri sustiprina tarpusavio ryšį ir sukuria gilų pasitikėjimą.
Santykiai ir egoizmas
Ir tai yra aukščiausias meilės laipsnis, daugeliui neprieinamas. Ir štai, stebisi: kodėl šie netinkami žmonės gyvena kartu? Ir dar nesveikuose santykiuose? Neteisinguose? Dėl to jie ir gyvena. O sveiki santykiai tarp dviejų protingų egoistų baigiasi blogai, bent jau vienam egoistui – jei jis suserga ar patenka į kalėjimą. Arba pasensta ir nusilpsta. Dėl jo išleis tam tikrą pinigų sumą ir po to paliks jį vieną.
Tai atskleidžia, kad santykiai grindžiami tik egoistiniais lūkesčiais ar komfortu, o ne tikra meile, yra trapūs ir laikini. Tikroji meilė reikalauja atsakomybės, ištvermės ir gebėjimo prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių, ne tik suteikti materialinę paramą, bet ir būti emociškai šalia.
Tikroji meilė ir gyvenimo pilnatvė
Nes ten, kur tikroji meilė, nėra egoizmo. Protingo ar gyvuliško – man jie nelabai skiriasi. Nes yra tik meilė. Kurią visiems linkiu surasti ar išsaugoti. Tikroji meilė nepasireiškia tik veiksmais ar dovanomis, bet ir gebėjimu išklausyti, suprasti ir palaikyti kitą tiek geru, tiek blogu metu. Ji yra visapusiška, apimanti kūną, protą ir dvasią, ir tik tokia meilė sukuria tikrą saugumą, pasitikėjimą ir gyvenimo pilnatvę, kuri ilgainiui tampa ne tik asmenine, bet ir kolektyvine patirtimi.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
