Tai, ką 2024 metų gruodžio pabaigoje Ramiajame vandenyne užfiksavo palydovai, dar prieš kelis dešimtmečius būtų nuskambėję kaip jūreivių legenda. Tačiau šį kartą skaiškiai buvo negailestingi. Bangos, siekusios net 35 metrų aukštį, privertė mokslininkus peržiūrėti iki šiol galiojusias ribas. Milžiniška megastorma, pavadinta Eddie, sukūrė reiškinį, kuris jau dabar vadinamas beprecedenčiu. Tai ne pavienis ekstremalus įvykis, o signalas, kad vandenynai keičiasi greičiau, nei spėjame prisitaikyti.
Bangos, kuriomis niekas netikėjo
Tokio masto bangos mokslinėje literatūroje vadinamos išskirtinėmis arba „monstrinėmis“. Tai reiškia, kad jos bent du kartus viršija vadinamąją reikšmingą bangą – statistinį vidutinio aukščio matą konkrečiomis oro sąlygomis. Ilgą laiką pasakojimai apie tokias bangas buvo laikomi perdėtais. Jūreiviai kalbėjo apie „vandens sienas“, tačiau mokslas neturėjo įrankių tai patikrinti.
Situacija pasikeitė tik 1995 metų sausio 1-ąją, kai Šiaurės jūroje, prie Norvegijos krantų, Draupner naftos platformoje buvo pirmą kartą instrumentais išmatuota tokia banga. Nuo to laiko tapo aišku, kad jūreiviai nemelavo. Vis dėlto net ir Draupner bangos atrodė kuklios, palyginti su tuo, kas užfiksuota Ramiajame vandenyne 2024-ųjų pabaigoje.
Palydovai, kurie „pamatė neįmanoma“
Naujausi duomenys gauti naudojant pažangiausias palydovines sistemas, kurias valdo NASA ir CNES. Jų bendra misija SWOT (Surface Water and Ocean Topography) leidžia matuoti vandens paviršiaus aukštį centimetro tikslumu. Tokios raiškos iki šiol neturėjo jokia kita technologija.
Taip pat skaitykite
Papildomi duomenys iš Jason-3 ir Sentinel-3 palydovų patvirtino tai, kas iš pradžių atrodė sunkiai suvokiama – atviroje Šiaurės Ramiojo vandenyno dalyje susiformavo bangos, siekusios apie 35 metrus. Tai vienos didžiausių kada nors iš kosmoso užfiksuotų bangų.
Dar labiau stebina tai, kad šių bangų energija neapsiribojo viena vieta. Megastormos Eddie sukurtos bangos nukeliavo beveik 24 tūkstančius kilometrų – nuo Šiaurės Ramiojo vandenyno, per Dreiko sąsiaurį, iki tropinio Atlanto regionų. Tai rodo, kokį milžinišką energijos kiekį gali sukaupti ir perduoti šiuolaikinės audros.
Ne cunamis, bet ne mažiau pavojinga
Svarbu pabrėžti, kad monstrinės bangos neturi nieko bendra su cunamiais. Cunamiai kyla dėl povandeninių žemės drebėjimų ar nuošliaužų, o išskirtinės bangos formuojasi dėl sudėtingų vėjo, srovių ir bangų sąveikų. Jos gali atsirasti staiga, net ir be akivaizdaus įspėjimo.
Iki SWOT misijos bangų aukštį buvo sunku išmatuoti tiksliai. Dabar mokslininkai gali stebėti ne tik pavienius atvejus, bet ir globalias tendencijas. Ir šios tendencijos kelia nerimą.
Vandenynai tampa vis audringesni
Ilgalaikiai duomenys rodo aiškią kryptį. Nuo 1980-ųjų maždaug trečdalyje pasaulio vandenynų fiksuojamas palaipsnis bangų aukščio didėjimas – tiek vidutinių, tiek ekstremalių. Ypač ryškus šis procesas Pietų vandenyne, kur žiemos bangos kasmet tampa maždaug 1–2 centimetrais aukštesnės.
Pietų vandenynas, besidriekiantis nuo Antarktidos krantų iki 60° pietų platumos ir jungiantis Ramųjį, Indijos bei Atlanto vandenynus, yra ketvirtas pagal dydį pasaulyje. Tai viena svarbiausių planetos klimato sistemų, o jo pokyčiai daro įtaką visiems kitiems vandenynams.
Perkaitę vandenys – daugiau energijos audroms
Bangų augimas neatsiejamas nuo jūrų šilimo. World Meteorological Organization duomenimis, jūros karščio bangos tampa vis dažnesnės ir intensyvesnės. 2024 metais šiluminė anomalija apėmė apie 40 milijonų kvadratinių kilometrų Vakarų Ramiojo vandenyno ir gretimų jūrų – plotą, penkis kartus didesnį už Australiją.
Kitas tyrimas parodė, kad 2023 metais ekstremalios jūrų karščio bangos paveikė net apie 96 procentus pasaulio vandenynų. Jos truko ilgiau nei įprasta ir, pasak mokslininkų, gali signalizuoti esminį vandenynų dinamikos lūžį. Šiltesni vandenys sukaupia daugiau energijos, kuri maitina stipresnes audras ir intensyvesnius vėjo reiškinius – būtent tai ir lemia milžiniškų bangų formavimąsi.
Taip pat skaitykite
Ar 35 metrų bangos – nauja norma?
Mokslininkai kol kas atsargūs formuluodami išvadas, tačiau akivaizdu, kad Ramiajame vandenyne užfiksuotas reiškinys nebus vertinamas atskirai. SWOT palydovų surinkti duomenys jau lyginami su klimato kaitos modeliais. Tikslas – suprasti, ar tokios bangos taps dažnesnės, ar tai vis dar itin reti, bet vis pavojingesni ekstremumai.
Praktinės pasekmės akivaizdžios. Tokios bangos kelia grėsmę laivybai, naftos ir dujų platformoms, pakrančių infrastruktūrai. Jei prieš kelis dešimtmečius 30 metrų banga buvo laikoma beveik neįmanoma, šiandien mokslas turi pripažinti, kad vandenynai gali peržengti ir šią ribą.
Įspėjimas, kurio negalima ignoruoti
35 metrų bangos Ramiajame vandenyne – tai ne tik įspūdingas gamtos reginys. Tai ženklas, kad planeta įžengia į naują, mažiau nuspėjamą etapą. Vandenynai, ilgai laikyti stabiliais ir lėtais klimato sistemos elementais, tampa aktyviais pokyčių varikliais.
Mokslas pagaliau turi įrankius tai matuoti. Klausimas lieka atviras – ar pasaulis pasiruošęs išgirsti, ką šios bangos iš tiesų sako.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
